Каталог :: Литература : зарубежная

Реферат: Донелайтис

                                   Referatas.                                   
                   Kristijonas Donelaitis (1714-1780).                   
                               Biografija.                               
     Kristijonas Donelaitis gimė pirmąja Naujųjų, 1714,
metų dieną Rytų Prūsijoje, Lazdynėlių kaime
laisvo valstiečio šeimoje. Yra žinoma, kad, be Kristijono,
Donelaičiai turėjo dar 3 sūnus ir 3 dukteris. Naujagimis
valstiečio šeimai buvo nauja burna. O ją maitinti nebuvo lengva,
nes valstiečiai tuo metu gyveno nepaprastai sunkiai.
Sunkų valstiečių gyvenimą nuo pat vaikystės ant savo
kailio patyrė Kristijonas. 1720 metais mirė Kristijono tėvas,
o našlė motina liko vargti su septiniais mažamečiais
vaikais.
Sunki ekonominė valstiečių padėtis, žiauri
socialinė ir nacionalinė priespauda nuo pat vaikystės stipriai
paveikė būsimo poeto sąmonę ir skaudino jo
širdį visą gyvenimą. Tai atsispindi ir jo
grožinėje kūryboje.
Kristijono kelias nuo pat pirmųjų mokslo dienų pasuko į
Karaliaučių, kur jau anksčiau buvo apsigyvenęs vyresnysis
brolis. Jis pateko į pradinę mokyklą, skirtą
neturtingiems moksleiviams. Vidurinėje mokykloje jis pradėjo
mokytis būdamas 17 metų.  Pradinė mokykla greičiausiai
buvo lietuviška, o vidurinė – lotyniška. Pastarąją
jis lankė 5 metus, gerai joje įsisavino lotynų kalbą,
pramoko taip pat graikų, hebrajų, prancūzų kalbų,
lavino iškalbą, studijavo antikinę literatūrą.
1736 metų rugsėjo mėnesio 27 dieną K. Donelaitis
įstojo į Karaliaučių universitetą teologijos
fakultetą. Iš karto jis pateko į universiteto bendrabutį.
Tai rodo jį turėjus ypatingų gabumų, nes į
bendrabutį priimdavo tik labai nedaug pačių gabiausių
studentų.
Studijų metais K. Donelaitis daug dėmesio skyrė muzikai. Jis
ir vėliau mielai pats grodavo, dainuodavo, komponuodavo, kurį
laiką buvo mokykloje muzikos ir dainavimo mokytoju. Jis turėjo
puikią muzikinę klausą, nes sugebėjo net muzikinius
instrumentus gaminti.
1740 metais pavasarį K. Donelaitis baigė universitetą ir
išvyko atgal į Lazdynėlius. Pirmoji jo tarnybos vieta, į
kurią jis buvo paskirtas mokyklon muzikos mokytoju ir choro vedėju,
buvo Stalupėnų miestelis, vos už keliolikos kilometrų nuo
jo gimtinės.
Jaunasis mokytojas labai uoliai ėmėsi darbo. Stengdamasis sudominti
ir patraukti mokinius, Kristijonas Donelaitis jau čia pradėjo
rašyti pasakėčias. Jis parašė jų daugiau,
tačiau išliko tik šios: “Lapės ir gandro česnis”,
“Rudikis jomarkininks”, “Šuo didgalvis”, “Pasaka apie juodvabalį”,
“Vilks provininks”, “Ąžuols gyrpelnys”. Kai kurioms savo
pasakėčioms K. Donelaitis panaudojo dar nuo Ezopo laikų to
žanro kūriniuose sutinkamus tematinius motyvus. Tačiau ir
skolintus motyvus jis taip perdirbo, taip pritaikė savo gyvenamam metui
ir aplinkai, kad sekimo pėdsakų beveik visai nežymi. Jau
pasakėčiuose galima pastebėti kai kuriuos K. Donelaičio
stiliui būdingus bruožus (polinkį į hiperbolizavimą,
pakartojimus, išskaičiavimus, vulgarizmus ir pan.), kurie
visiškai išryškėjo žymiai vėliau sukurtame
brandžiausiame jo kūrinyje “Metai”.
Po poros metų sėkmingo darbo mokykloje K. Donelaitis buvo paskirtas
jos vedėju. Toji vieta greičiausiai atsirado dėl mokyklos
vedėjo mirties. Su jo šeima K. Donelaitis artimai bendravo, gerai
pažinojo žmoną Aną Mariją Olefant. Ji K.
Donelaičiui patiko, ir jaunojo mokytojo širdyje
įsižiebė meilės jausmai. Todėl,
išsikėlęs iš Stalupėnų, jos nepamiršo ir
1744 metais su ja susituokė. Trečiaisiais tarnybos metais,
gavęs pasiūlimą užimti Tolminkiemio parapijos klebono
vietą, K. Donelaitis dar kurį laiką delsė išsikelti
iš Stalupėnų, nes nenorėjo palikti savo mokinių,
nepasibaigus mokslo metams.
Prieš užimdamas klebono vietą, K. Donelaitis privalėjo
dar Karaliaučiaus universitete išlaikyti pastoriaus egzaminus,
kurių, baigdamas universitetą, nelaikė. 1743 spalio
mėnesį, jis išlaikęs egzaminus, netrukus
išsikėlė į naująją paskyrimo vietą, ir jau
lapkričio 24 dieną pradėjo eiti dvasininko pareigas.
Pradėjęs eiti savo pareigas, jaunasis klebonas iš karto
pasirodė labai uolus. Toks jis pasiliko ir visą gyvenimą.
Beveik niekur iš tolminkiemio  neišvykdamas, K. Donelaitis
tuokė savo parapijiečius, krikštijo jų vaikus, laidojo
mirusiuosius, reguliariai atlikinėjo bažnytėlėje
nustatytas pamaldas, sakė pamokslus iš ryto vokiškai, o po
pietų lietuviškai.
Klebono pareiga buvo tvarkyti Tolminkiemio bažnyčiai bei
pastorių našlėms priklausantį beveik 40 ha ūkį.
Ir tą darba K. Donelaitis stengėsi kuo geriau atlikti. Tačiau
poetiškai K. Donelaičio prigimčiai  visi tie darbai buvo sunki
našta, kurią jis vilko kantriai, nors be meilės.
Iš įvairių išlikusių aktų ir dokumentų
matyti, kad K. Donelaitis buvo veiklus žmogus, geras administratorius,
sumanus visuomeninių reikalų organizatorius. Vietoje
begriūvančios Tolminkiemio bažnytėlės jis 1756
metais parapijos ir valdžios lėšomis pastatydino naują,
mūrinę.
Nuo įvairių pareigų ir viešųjų reikalų
laisvu metu K. Donelaitis nemėgo dykinėti. Jis rūpestingai
augino savo paties pasodintą sodą, šlifavo optinius stiklus,
gamino barometrus, termometrus, laikrodžius bei muzikos instrumentus.
Tais savo darbais jis buvo plačiai žinomas apylinkėje.
Gyvendamas toli nuo didesnių šalies centrų, K. Donelaitis ir
nuo svarbesnių to meto politinio  gyvenimo įvykių laikėsi
nuošaliai. Giliai pasinėręs į savo aplinką, į
kasdeninius darbus bei rūpesčius, jis kokios nors platesnės
dirvos savo veiklai už Tolminkiemio ribų neieškojo.
Lietuvių literatūros laimei jis visą savo kūribinę
energiją skyrė poezijai ir svarbiausią savo gyvenimo
etapą Tolminkiemyje apvainikavo talentinguoju kūriniu “Metai”.
Tačiau, kai 1780 vasario mėnesio 18 dieną K. Donelaitis
mirė, jo parapijiečiai ir artimieji draugai Tolminkiemio
bažnyčioje palaidojo jį kaip parapijos kleboną,
nagingą įvairių muzikos ir fizikos instrumentų
dirbėją, garbingą dvasininką ir puikų
žmogų, bet labai mažai kam žinomą poetą.
K. Donelaičio grožinė kūryba, įvairūs jo
raštai, dokumentai ir kitokia archyvinė medžiaga, o taip pat
literatūra apie jį duoda pagrindo teigti, kad įžymusis
lietuvių tautos poetas buvo ne romus ir nuolankus nuošalaus
Rutų Prūsijos bažnytkaimio protestantų pastorius, o
didelių gabumų, aukšto intelektinio pajėgumo, turtingos
dvasios ir sudėtingos natūros asmenybė. Jis pilnas
kūrybinės energijos praktinei veiklai, tiesus ir
drąsus,jaučiąs savo asmens vertę ir ginąs savo
garbę, mokąs nuoširdžiai mylėti ir aistringai
neapkęsti, aštria ironija triuškinti priešą ir
švelniu žodžiu prašnekti draugą. Poetas mylėjo
gyvenima, ponų ir valdininkų engiamus būrus ir gimtosios
žemės laukus. Tačiau jam nemaža teko kentėti, nes
gyveno ir veikė niūrioje feodalizmo gadynėje, kai visur, jo
paties  žodžiais tariant, viešpatavo “neteisingumas,
neteisumas, palinkimas valdytis, savanaudiškumas, šykštumas”.
                                 “Metai”                                 
K. Donelaitis “Metus” pradėjo rašyti apie 1765 metus, 1773-1774
metais poetas perrašė savo poemos paskutinį variantą,
turinti beveik 3000 eilučių.
Tuo metu daugelio Europos tautų rašytojų kūryboje buvo
tradicinės tematikos poemų apie kaimo gyvenimą įvairiais
metų laikais.  Kartas nuo karto ir Rytų Prūsijos
periodinėje spaudoje pasirodydavo eiliuotų kūrinių apie
metų laikus su plačiais gamtos paveikslais. Bet gyvendamas
nuošaliai, vargu ar galėjo K. Donelaitis greitai susipažinti
su naujausia literatūra, kažin ar tie kūriniai jam buvo
žinomi.
K. Donelaitis, pasiėmęs savo amžininkų tradicinę
temą apie keturis metų laikus, valstiečių gyvenimą
ir kaimo gamtą, pavaizdavo kitaip, negu jo pirmtakai ir amžininkai,
iš kitokių visuomeninių pozicijų ir perdėm
realistinėmis išraiškos priemonėmis. Autorius regi XVIII
amžio Rytų Prūsijos valstiečių gyvenimą jų
pačių akimis, vertina įvykius ir reiškinius iš
valstietiškų pozicijų.. jis stebi gyvenimą ne iš
šalies, o pats veržiasi į vaizduojamas situacijas, kartu su
veikiančiais būriais reiškia savo pasipiktinimą arba
pritarimą.
K. Donelaitis aštriomis ir neįprastinėmis satyros
priemonėmis kaip tikras valstietis pasmerkia dvarą, parodo jo
išnaudotišką charakterį, apdainuoja sunkų ir
alinantį baudžiavinį būrų darbą. Jis
valstiečio buities neidealizuoja, nesimėgauja dirbtinėmis
poetinėmis puošmenomis, dažnai sutinkamos tų metų
poezijoje.
K. Donelaičio veikėjai yra individualizuoti, jie veikia
konkrečiose ir charakteringose situacijose, nėra sauso ir
schematiško aprašinėjimo, kaip ano meto grožinėje
literatūroje. Paprasta, liaudiška K. Donelaičio poemos kalba
žymiai skyriasi nuo klasicizmo ir sentimentalizmo literatūrai
būdingos kalbos, kuri buvo artima tik kilmingiesniems ir beveik visai
svetima plačiosioms liaudies masėms.
Talentinga, bet savo metu gal dar kiek per ankstyva K. Donelaičio
kūryba ne iš karto buvo pripažinta. Gal būt tai atsitiko
dėl to, kad poema buvo parašyta mažai kam težinoma
lietuvių kalba. Žymus XIX amžiaus rusų filologas A.
Aleksandrovas teisingai yra pastebėjęs: “Jeigu K. Donelaitis savo
kūrinius būtų parašęs viena kuria
didžiųjų kalbų, tai jis būtų visuotiniai
pripažintas didžiųjų poetų eilėje kaip vienas
iš pirmųjų.”
Plačiausio pripažinimo ir didžiausio populiarumo K. Donelaitis
pasiekė tik tarybiniais laikais, kai jo raštai pasidarė
lengvai prieinami ir liaudžiai, kai talentingieji poeto kūriniai
per vertimus į rusų ir kitokias kalbas peržengė savo
gimtosios šalies sienas.
Autorius – Dmitrijus Škulis.
Naudota literatūra – K. Doveika “Kristijonas Donelaitis”.
Naujamiesčio vid. mokykla, Vilniaus m.
1999 m.