Каталог :: Исторические личности

Реферат: Витаутас Великий

Marius Savickas
12c kl. Mato Šalčiaus vid. m-kla
                                    Referatas                                    
     Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto vidaus ir užsienio
                                  politika                                  
1999 m.
Kaunas
1. Vytauto didžiojo asmenybės bruožai.
2. Valstybės centralizavimas.
3. Vytauto kovos dėl valdžios.
a) Karai su kryžiuočiais 1392-1394 m.
b) Kovos dėl Žemaičių 1399-1409 m.
c) Žalgirio mūšis - 1410 m. liepos 15 d.
Kiekvienas žymus LDK kunigaikštis, valdęs mūsų
šalį, yra svarbus mūsų Lietuvos istorijai, nes jis kaip
ir daugelis kitų didžiųjų kunigaikščių
valdė LDK ir siekė gerint jos politinę bei karinę
galią. Šis valdovas paliko Lietuvos istorijoje gilų
pėdsaką ir tikrai nuveikė daug sėkmingų darbų
tvarkant ir stiprinant LDK. Vytautas geriausiai iš visų
valdovų gerino LDK padėtį kaimyninių šalių
akyse ir gerai tvarkė vidaus reikalus.
Šia tema, būtent LDK valdovo Vytauto asmeniu ir jo vykdoma
politika, valdymo laikotarpiu, domisi nemažas ratas žymių
dėstytojų, mokytojų ar šiaip žmonių, vienaip ar
kitaip susijusių su istorija ir išleidusių nemažai
knygų, kuriomis remiuosi rašydamas šį referatą.
Paminėti norėčiau A. Šapoką, kuris puikiai ir
informatyviai aprašo Lietuvos didįjį kunigaikštį
Vytautą knygoje Vytautas Didysis. Dar vienas autorius, tiksliau
istorijos mokytojas, 40 metų dėstęs istoriją - Mikalojus
Kondratas, parašęs knygą “Lietuvių tautos ir
valstybės istorija”.
                                    1                                    
Vytauto vaikystė yra labai mažai žinoma. Gimęs apie
1350m. , jis augo sunkiais Lietuvai laikais.
Kaip užsilikusios žinios sako, Vytautas buvo neaukšto
ūgio, dailių ir energingų veido bruožų. Turėjo
dideles, gyvas ir protingas akis. Iš veido atrodė moteriškas;
niekas nepažino, kai jis apsitaisęs savo žmonos palydovės
rūbais pabėgo iš kalėjimo.Visa Vytauto figūra
atsišvietė pasitikėjimu savim, energija, gyvumu, drąsa,
rizikingumu ir savigarba, žodžiu, - kažkokia didingo valdovo
šviesa. Nors iš pažiūros mažo augumo, bet savyje
slėpė didžią dvasią. Buvo protingas ir
žmoniškas. Įsidėmėtinas jo susivokimas ir
orientacija: iš karto jis išspręsdavo kelius reikalus.
Dejuodavo net kryžiuočiai, nespėdavę jo žygių
ir elgesių observuoti.
Didelis ir darbininkas. Mokėjo laiką taip suvartoti, jog nė
minutė nenueidavo niekais. Pasižymėjo stropiu valdymu: savo
pareigų neužmiršdavo nei namuose, nei kelionėje. Ar
klausydamas žmonių skundų ir prašymų, ar duodamas
atsakymus ir patarimus - visur vadovavosi teisybe. Ta savybe jis
užsipelnė didelės pagarbos tiek savųjų, tiek
svetimųjų tarpe. Laisvesnį laiką, jei jo kiek atlikdavo,
praleisdavo medžioklėje arba žaisdamas šachmatais. Bet
visur kur matėsi saikas. Vytautas neprotingu laikė tokį
monarchą, kuris dėl medžioklės mesdavo į
šalį valstybės reikalus.
Palaikė gerus santykius ir su pirkliais. Jų padedamas įsigijo
didelius turtus: aukso, sidabro, brangių akmenų, audeklų,
kailinių ir kitokių brangenybių, kurias paskui kitiems
dalindamas rodė didelį dosnumą. Valgydamas ir gerdamas
susivaldė, per visą savo gyvenimą nevartojo vyno ir jokio kito
gėrimo, o tik vandenį. Savo proto didingumu ir apsukrumu
pranešė visus savo laiko valdovus. Su saviškiais elgėsi
gana rūsčiai: nė vieno nusikaltėlio nepalikdavo
nenubaudęs ir kaltę buvo sunku nuo jo paslėpti. Svečius
priimdavo vaišingai ir gražiai.
Nuo pat jaunystės Vytautas mėgo karo dalykus, ginklus. Šioje
srityje nauji išradimai ypač jį domindavo. Visokių karo
dalykų mielai mokydavo ji ir lengvai juos įsisavindavo. Ypač
jis sekdavo Vakarų Europos išradimus ir papročius.
Kiekviename jo svarbesniame žygyje galima pastebėti karo
dalykų, kultūros, mokslo pamėgimas. Čia ir
paaiškėja, dėl ko jis iš vienos pusės gerbė
kariškius, riterius, o iš kitos - mokslo vyrus; ir vienų ir
kitų jo dvare netrūkdavo ir iš įvairių
kraštų atsilankydavo.
Mokėjo ne tik vokiečių, bet ir lotynų kalbą.
Galėjo mokėt ir rusų, nes su jų kunigaikščiais
vedė daug reikalų ir giminiavosi. Galimas daiktas, kad Vytautas
mokėjęs ir totorių kalbos, nes jo dvare totorių daug
pasimaišydavo ir nuolat būdavo kun. tarnyboj; o iš kun.
kanceliarijos, kaip užsimena Ghillebert de Lannoy, buvo
siuntinėjami totorių kalba raštai.
Visi mokslai kunigaikščiui tiek turėjo reikšmės,
kiek juos buvo galima pritaikyti praktikos gyvenime. Vytautas tuo
atžvilgiu buvo tikras kryžiuočių mokinys, realistas ir
praktikas.
Kalboje buvo trumpas ir šykštus, bet žinodamas reikalus,
dažnai griebdavosi sąmojaus ir lakoniškumo. Kai ant Dniepro
saviškiai jį atkalbinėjo dėl didelių
šalčių mesti kovą su totoriais, Vytautas atrėmė:
todėl ir reikia kariauti, nes jeigu nugalėsim, gausime triumfą
ant dviejų priešų; jei būsime nugalėti, kalbės
apie mus, kad mus nugalėjo du priešai: šaltis ir totoriai. Kai
kartą jam kažkas priminė jo didelį dosnumą dalinant
totoriams žemes Lietuvoje ir Rusijoj, Vytautas atsakęs, kad gerumu
galima ir laukinius žvėris sušvelninti. O kai vėl
kartą jo akyse kažkas gyrė vieną iškalbingą
kunigaikštį, Vytautas trumpai tarė, kad jam patinkąs
mažiau iškalbingas, bet užtatai tiesiakalbis.1
Vytautas, du kart iš Lietuvos pabėgęs, išbuvo apie
ketverius metus Prūsuose. Tenai, kryžiuočių tarpe, jis
išėjo gerą ir drausmingą gyvenimo mokyklą, kuri
padėjo atsivaduoti tėviškę.
_________________________________________________
     1 Šapoka A. Vytautas Didysis. V., 1988, p. 254-257
Prūsuose Vytautas turėjo progos ir su įvairių
kraštų žmonėmis susitikti ir išsišnekėti.
Jam buvo įdomu, kokia kitų kraštų politika, siekimai,
kultūra. Svečiai Vytautui buvo atviri, nes matė, kad jį
gerbia kryžiuočiai, pavesdami jam net tarpusavio ginčus
spręsti. Žodžiu, jis Prūsuose mito vakarų
kultūros vaisiais, ypač materialine kultūra, kurią paskui
kėlė savo krašte, statydamas bažnyčias, pilis ir
t.t.
Išmoko čia ir tos suktos, bet realios Ordino politikos, kurios
vėliau pats griebdavos santykiaudamas su kaimynais. Dalyvavimas tarpe
riterių, kurie išdidžiai pūtėsi, dėdamiesi
esą tikrosios religijos nešėjai ir skelbėjai, turėjo
ir Vytauto būdui atsiliepti. Jau iš prigimimo nemenka jo ambicija
čionai dar labiau sustiprėjo. Apskritai imant, Vytautas
būdamas gabus, tvirtos valios, be galo energingas ir labai
darbštus, iš šitos mokyklos išėjo tikras tų
laikų europietis, susipažinęs su Vakarų siekimais ir
politinėmis bei diplomatinėmis pinklėmis.
Paviršutiniškai pažvelgus atrodo, kad Vytautas blaškosi,
yra nepastovus: tai bėga pas vokiečius, tai grįžta atgal.
Iš tikrųjų taip nėra. Visais savo veiksmais jis siekia
vieno tikslo - tėviškės. Jis nė valandai
neužmiršta, ko jis nori. Kiekvienas jo veiksmas rišasi su
vyriausiuoju tikslu. Jis naudojasi įvairiomis priemonėmis:
kariauja, derasi, politikuoja, ieško šalininkų (Ordinas,
Maskva).
1392 metai Vytauto gyvenime yra persilaužimo metai - jis galutinai
atsisakė nuo sąjungos su Ordinu, susitaikė su Jogaila ir lenkais
ir gavo valdyti ne tik tėviškę, bet ir visą Lietuvą.
Jo santykiai su tauta pasikeitė. Jo asmeniški reikalai susiderino su
tautos ir valstybės reikalais: tautos priešai yra ir jo priešai,
tautos draugai - jo draugai. Savo tautai jis pasiliko ištikimas iki gyvos
galvos ir dešimteriopai atsilygino už visus padarytus jai nuostolius.
Nuo 1382 - 1392m. jis lyg medis, neturįs kur suleisti šaknis, po 1392
jis grįžta į gimtąją dirvą, ir visas medis
puikiai išbujoja. Jis jau nebe pabėgęs, nuskriaustas
kunigaikštis, kovojęs dėl tėviškės, bet galingas
Lietuvos valdytojas. Atsitiktinai keičiasi ir jo elgesys. Jeigu iki tol
Vytautas atrodė nepastovus, besiblaškantis, avantiūristas, tai
nuo 1392 metų jis virsta rimtu, pilno masto valdovu - monarchu. Jis
įgyja didesnio pastovumo. Tiesa, jam jau ir laikas buvo nusistovėt:
jis jau tada turėjo apie 40 metų. Šitokiame amžiuje gavo
valdžią, kurios taip siekė ir kurios pasirodė tikrai
vertas. Jo veiksmuose jaučiamas didesnis atsakingumas. Tik nuo to laiko
galėjo jis imti reikšti  ir vartoti savo gabumus. Dabar atsirado
daugiau uždavinių, ir tie uždaviniai vis buvo įvairesni ir
sunkesni. Atrodo, kad pamažu susikristalizuoja lyg ir pagrindiniai jo
veikimo programos punktai. Jie duoda jo darbams tam tikro tvirtumo, pastovumo.
Geri santykiai su Jogaila ir lenkais, kova su Ordinu ir rytuose su rusų
kun. ir totoriais, kunigaikščio valdžios stiprinimas ir
kultūros kėlimas krašto viduje - štai vedamosios politikos
mintys.2
Vytautas buvo žymus ir kaip savo krašto tvarkytojas. 1392 m. gavo
suirusią neramią šalį. Jis pasirodė kaip nepaprastai
gabus organizatorius. Greitai numalšino sukilusius
kunigaikščius, sustiprino savo valdžią. Jis valdė
kraštą kietai, nepakęsdamas jokio pasipriešinimo: be
pasigailėjimo šalino savo giminaičius kunigaikščius
nuo užimamų vietų, sukilusius žemaičius
žiauriai numalšino. Net jo artimesnieji pagalbininkai jo
pykčio bijodavo. Pasireiškiąs jo veiksmuose žiaurumas
sutinka su tų laikų supratimu ir negali būti laikomas vien
individualine Vytauto ypatybe.
Vytautas buvo geras šeimininkas ir finansistas: pinigų jam
netrukdavo - jis galėjo net žymias sumas skolinti Jogailai. Jis
nebuvo šykštus, priešingai reikale pinigų
nesigailėdavo. Šiaip, kaip minėjau, labai paprastas ir
neišlaidus privatiniame gyvenime, Vytautas nesigailėdavo jokių
išlaidų, kad reikėdavo parodyti savo galybę,
užimponuoti: siunčia brangių dovanų, kelia puikias puotas
(Lucke).Toks yra Vytautas kaip politikas, valstybės vyras. Tai yra
svarbiausioji jo asmenybės veikimo ir
_______________________________________________
     2 Šapoka A. Vytautas Didysis. V., 1988, p 258-260
pasireiškimo dalis.3
                                    2                                    
Krėvės unijos aktu Lietuva buvo prijungta prie Lenkijos. Šis
politinis žygis, iš karto pritartas ir paties Vytauto, vėliau
jam ir lietuvių visuomenei pasirodė įžeidžiąs jos
interesus ir Lietuvos laisvę. Be to, Vytautas dar negavęs Jogailos
jam pažadėtos ir teisėtai priklausančios
tėviškės, o aukštoji Lietuvos visuomenė, matydama, kad
ji gali būti atstumta nuo krašto interesų ir pakeista Jogailos
atsiustais lenkais, negalėjo nepareikšti savo nepasitenkinimo
dėl susidariusios krašte padėties ir tvarkos. Šitų
nepasitenkinusiųjų priešaky atsistojo pats Vytautas, Lietuvos ir
jos visuomenės reikalų gynėjas, kuris po ilgų ir
sunkių kovų, nebe svetimos pagalbos, iškovojo iš Jogailos
ne tik savo tėviškę, bet ir visą Lietuvą su jai
priklausančiais Rusų žemių plotais.4
Vytautas,paėmęs valdyti Lietuvą, tiek viduje tiek ir
užsieny vedė seną, jau paties Mindaugo pradėtą,
Lietuvos politiką: viduje stengėsi įvesti centralizaciją,
t.y. naikinti atskiras, beveik nepriklausomas, sričių
kunigaikštijas, o jo užsienio politika ėjo dviem kryptim:
vakaruose jis ryžosi gintis nuo Ordino, kol galutinai šio
galimybę sumušė Žalgirio laukuos, o rytuose - pulti, t.y.
užkariauti naujų žemės plotų. Buvo dirbamas ir
Lietuvos christianizacijos darbas, bet ši problema, kaip ir po unijos
iškilusi į Lietuvos politikos viešumą santykių
problema su Lenkija, - išeina iš šio rašinio
rėmų: tai bus svarstoma kitų.
Reikia pasakyti, kad darbo šio momentu Vytautui buvo labai daug.
Dėl naminių karų daugelis Lietuvai priklausančių
kraštų atkrito ir pateko Maskvos įtakon: dabar reikėjo
juos ginklu atkariauti. Be to, tokios netikėtos atmainos Lietuvoj -
valdžios atidavimas Vytautui - labai nustebino ir tuos
_________________________________________________________
     3 Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas kaip politikas. V., 1989. p 148
     4 Šapoka A. Vytautas Didysis. V., 1988. p 45
kunigaikščius, kurie darė sukilimus prieš jo
tėvą: dabar už tai tikėjosi susilaukti bausmės
iš sūnaus. Tartum norėdami tos bausmės išvengti, dar
tebeeinant Ostrovoje deryboms, jie sukilo, tikėdamiesi atsipalaiduoti
iš Vytauto valdžios, t.y. nepakliūti į jo rankas. Gal tas
sukilimas jiems būtų pasisekęs, jei jie būtų
sutartinai veikę. Tas jų nesutarimas ir bus buvusi viena  iš
priežasčių, kuri padėjo Vytautui juos numalšinti.
Pirmas prieš Vytautą pakėlė ginklą Sieversko - Naugardo
kunigaikštis Dimitras Kaributas, kuris buvo sukilęs prieš
Vytauto tėvą Kęstutį ir atsisakęs mokėti
duoklę. Jis įsiveržė Lietuvos gilumon ir buvo
besirengiąs eiti į Vilnių. Bet netrukus palei Dokudovą buvo
Vytauto sumuštas ir turėjo bėgti. Prisiartinęs prie
Sieversko - Naugardo, Vytautas paėmė jį staigiu puolimu.
<.>
Tuo pačiu metu atsisakė Vytauto klausyti ir Kijevo kunigaikštis,
Algirdo sūnus, Vladimiras, nesutikdamas padėti jam malšinti
sukilusio Podolijos kunigaikščio Karijoto sūnaus Feodoro.
Šį kartą susirėmimų buvo išvengta: viskas
pasibaigė Vytauto pagrasinimu. <.>
Sekančiais metais sukilo ir Volynijos kun. Feodoras, Liubarto
sūnus. Vytautas greit jį numalšino. Jo žemes pasiliko
sau, o jam pavedė valdyti Sieversko - Naugardą. Bet jis čia
neilgai pabuvęs irgi pabėgo į Vengriją, iš kur abu
su Švitrigaila susižinodavo su Ordinu, ruošdami Vytautui
pinkles. Tuo būdu ir Sieversko - Naugardo kunigaikštija atiteko
Vytautui. Taip pat suvaldė Vytautas ir kitus nepaklusniuosius Volynijos
kunigaikščius. Po tų visų numalšinimų
didesnė Volynijos dalis atiteko Lietuvai, kita - Lenkijai.
<.>
Taip Vytautui trumpu laiku pasisekė panaikinti stambiųjų
sričių kunigaikštijas, tepaliekant kunigaikščiams
valdyti mažos
reikšmės nedideles sritis.
Stambiųjų sričių kunigaikščių panaikinimas
padarė didelę atmainą Lietuvos gyvenime. Pirmiausia
pasistūmėjo į priekį Lietuvos valstybės suvienijimo
darbas, centralizacija, nes jų žemės buvo atiduotos valdyti
didžiojo kunigaikščio vietininkams. Tie Vytauto pastatyti
vietininkai visiškai jo klausė ir tai jį padarė
savarankišku valdovu. Anksčiau kunigaikščiai, valdydami
tas žemes savo nuožiūra, nejautė to ryšio, kuris
juos jungė su didžiuoju kunigaikščiu. Valdydami tokias
sritis, Gedimino ainiai ir šiaip aukštos kilmės
kunigaikščiai, jautėsi esą savarankiški ir kartais
net sukildavo prieš didįjį kunigaikštį. Dabar
panaikinus sričių kunigaikščius ir jų vieton
atsisėdus Vytauto vietininkams, viskas buvo suimta į vienas rankas.
Mat, tie vietininkai neturėjo jokios politinės reikšmės,
kaip ankstyvesnieji tų sričių vadovai, o pasidarė tik
dideli žemvaldžiai arba dvarininkai. Tie didžiojo
kunigaikščio vietininkai jį rėmė tiek materialiai,
tiek politiškai; tai buvo jų pareiga - priešingai galėjo
būti iš pareigų paleisti. Tuo būdu tos visos sritys
politiškai pateko visiškon Vytauto priklausomybėn, kas
sustiprino jo padėtį krašto viduje. Tada prasidėjo ir
rusų gyvenamų sričių suvalstybinimas ir jose
lietuvių įtakos įsigalėjimas. Tai rodo ir tuo laiku
parašytos baltgudiškai knygos, kuriose palankiai atsiliepiama apie
Lietuvą, ypač apie Vytautą.
Po šitos reformos ėmė didėti ir didžiojo
kunigaikščio iždas ir šiaip materialiniai ištekliai,
o iš čia ir jo politinė reikšmė ir galybė. I jo
iždą ėmė plaukti ir tos pajamos, kurios pirmiau tekdavo
sričių kunigaikščiams. Pav., įvairios duoklės
pinigais bei natūra ir visokie muitų,prekybos mokesčiai. Daug
pajamų davė didžiajam kunigaikščiui ir ūkio
pajamos, nes sričių kunigaikštijas panaikinus, visi
kunigaikščių dvarai atiteko Vytautui. Tuose dvaruose jis
sodino vietininkus tėvūnus. Jie buvo ten kartu teisėjai,
mokesčių rinkėjai ir ūkio prižiūrėtojai.
Vietininkai ir tėvūnai buvo pasodinti net tuose dvaruose, kurie
didžiajam kunigaikščiui nė nepriklausė. Ten jie
eidavo teisėjų ir mokesčių rinkėjų pareigas.
Dabar didysis kunigaikštis kur kas daugiau gaudavo pajamų, negu
anksčiau.
Valstybės centralizavimas ir jos sujungimas į vieną politinį
vienetą, išaugimas materialinės Vytauto galybės padarė
tai, kad prieš jį lenkėsi ne tik viduje išlikę
kunigaikščiai, bet ir užsienis ėmė su juo skaitytis.
5
                                    3                                    
     a)     Kai Vytautas pabėgo iš kryžiuočių
antrą kartą, Ordino vadovybė, nieko nelaukdama, jau 1392 m.
puolė siaubti Lietuvos žemių. Pirmiausia visomis jėgomis
užgriuvo Jotvingių kraštą ir užėmė
Suražo pilį, iš kur vos vos spėjo pabėgti Vytauto
svainis Henrikas. Kitų metų pradžioje kryžiuočiai
sudegino Gardino, Merkinės, Drohičino ir Lydos pilis, o rudenį
jau siautėjo Žemaičiuose. Bet tai buvo tik baisaus karo
pradžia. 1394 m. vokiečiai, paties didžiojo maršalo vedami,
siaubingai nuniokojo Naugarduko, Lydos, Drohičino ir kitas apylinkes,
vėl sugriovė Gardino pilį. Du antpuoliai buvo ir kitų
metų vasarą: vienas, mažesnis - į Raseinių
žemę, o kitas, didesnis - į pačią sostinę.
Pasikvietę svečių iš Prancūzijos, Vokietijos,
pasisamdę lankininkų iš Genujos, kryžiuočiai
sutelkė didžiulę kariuomenę ir Nemunu atplaukė prie
Kauno. Iš čia keliomis voromis patraukė Vilniaus link. Vytautas,
paskubomis sušaukęs bajorų kariuomenę, bandė stabdyti
kryžiuočius, bet nesėkmingai. Įsiveržėliai
apgulė Vilniaus pilį, tačiau paimti neįstengė.
Besitraukiančius nuo miesto kryžiuočius lietuviai persekiojo.
<.> Per trejus metus kryžiuočiai smarkiai nuniokojo
Lietuvą. Bet tai buvo viskas, ką jie galėjo padaryti. Ordino
didžiajam magistrui pasidarė visiškai aišku, kad
kryžiuočiai Lietuvos nenugalės. Be to, vokiečius
ištiko dar viena nesekmė: lenkų diplomatų paveiktas, ordino
siuzerenas imperatorius uždraudė puldinėti Lietuvą, nes tai
jau buvo krikščioniškas kraštas. Pagaliau lietuviai
sulaukė atokvėpio.6
     b)    1398 m. Salyno sutartimi Vytautas atidavė
kryžiuočiams Žemaičius. Ordino vadovai jau
džiaugėsi, kad pildosi sena svajonė. Tačiau greit
pamatė, kad užvaldyti kraštą yra daug
__________________________________________________________
     5 Šapoka A. Vytautas Didysis. V.,1988. p 46-49 
sunkiau negu gauti formalų atidavimo raštą. Todėl jau
1399 m. viduryje surengė žygį, kuriam vadovavo pats didysis
magistras, ir 11 dienų kalaviju ir ugnimi siautėjo
Žemaitijoje. Kitais metais vėl puolė, terorizavo gyventojus,
statė pilis. Žemaičiai nepasidavė, priešinosi
pavergėjams.
Vieną pilį prie Nevėžio kryžiuočiams
padėjo statyti Vytautas. Kita pilis, pastatyta 1400 m. tiksliai
nežinomoje vietoje, bet arti Dubysos, vadinosi Fryderburgu. Joje
šeimininkavo fogtas, arba vietininkas, Mykolas Kiuchmeisteris. Matydami
baisią kryžiuočių jėgą, kai kurie
žemaičių bajorai pabūgę neišlaikė
spaudimo, nuvyko į Marienburgą ir apsikrikštijo.
Kryžiuočiai džiūgavo - juk tikslas jau čia pat.
Pradėjo net geruojiu vilioti: Žemaičiams siuntė
gyvulių, visokių prekių, žadėjo dar daugiau
gėrybių, jeigu tik šie bus paklusnūs. Bet pavergėjai
skaudžiai apsiriko: 1401 m. žemaičiai sukilo, sugriovė
vokiečių pastatytas pilis, sudegino Frydeburga, o vokiečius
išvijo. Maža to, sugriovė Klaipėdos pilį,
persikėlė per Nemuną ir ėmė puldinėti kitas
kryžiuočių pilis.
Aišku, Ordinas nuo to nesugriuvo. Sutelkę jėgas,
vokiečiai ėmė veržtis atgal. Daug žemaičių
bajorų nuo kryžiuočių teroro bėgo į
Lietuvą, kur buvo maloniai priimami. Ordinas rašė Vytautui
skundus, reikalavo pabėgelius grąžinti. Vytautas atsakė,
kad užrašęs kryžiuočiams tik žemaičius
baudžiauninkus, o laisvieji turi teisę keltis kur tik nori, ir jis,
Vytautas, negalįs varžyti jų laisvės. Kadangi nustatyti,
kuris baudžiauninkas, o kuris laisvas pabėgelis, esą labai
sunku, Vytautas pasakė nė vieno pabėgelio
negrąžinsiąs.
Aiškiai pamatę, kad Vytautas remia žemaičius ir
nežada vykdyti Salyno sutarties. Kryžiuočiai pradėjo
atvirą karą.
Vytautas atnaujino taiką su kryžiuočiais. 1404 m.
Racionžo sutartimi jis vėl jiems atidavė Žemaičius,
bet su
__________________________________________________________
     6 Kondratas M. Lietuvių tautos ir valstybės istorija. V., 1994. p 248
sąlyga, kad galės pasiimti 250 gyventojų. Tą
mįslingą sąlygą vokiečiai priėmė, nes
nenumatė, kaip gudriai Vytautas ja pasinaudos.
Po to keletą metų Lietuva su Ordinu nekariavo. Vytautas
tvarkėsi rytuose, tramdė Smolenską.
1408 m. Vytautas jau buvo pasirašęs taiką su Maskva ir
galėjo atsigręžti į vakarus, imtis
Žemaičių klausimo.
Kryžiuočiai per tuos ketverius metus (1404-1408) Žemaitijoje
vėl pristatė pilių ir kiek galėdami įsitvirtino.
<.> 1408 m. Ordino vadovybė Žemaičių seniūnui
įsakė neturėti jokių ryšių su Lietuva, bet
Žemaičiai to įsakymo nepaisė. Norėdamas visiškai
uždaryti sieną, Ordinas ragino Vytautą greičiau atsiimti
tuos 250 saviškių, tačiau Vytautas nesiskubino. Jo
žmonės vežė žemaičiams ginklų, ragino
priešintis. Ir Žemaičiai priešinosi vis atkakliau, pagaliau
1409 m. sukilo, ėmė deginti vokiečių pilis, varyti iš
savo krašto grobikus. <.> 1409 m. žemaičiai
paėmė Dubysos pilį (Dobesinburgą) -
kryžiuočių administracijos centrą. Visur  mušami ir
persekiojami, kryžiuočiai pabėgo į Užnemunę. Iki
vidurvasario Žemaitija buvo išvaduota.
Taip Vytautas kryžiuočiams parodė, kad Žemaičių
neatsižada, kad anksčiau pasirašytų sutarčių
nevykdys. Žemaitiją jis prijungė prie Lietuvos Didžiosios
Kunigaikštystės, o savo vietininku joje paskyrė Rumbaudą,
kuriam suteikė Žemaičių seniūno titulą. Tas
pareigas Raumbaudas ėjo iki 1412 metų.7
     c)     Vytauto vadovaujama Lietuvos kariuomenė iš Vilniaus ir
Trakų išžygiavo 1410 m. birželio 3 d. Traukė per
Gardiną, Baltstogę Červinsko link. Pakeliui prie jos
prisijungė pulkai iš Lucko, Briansko, Kijevo ir iš kitur. Per 26
dienas nužygiavusi apie 500 km, birželio 29 d. tiksliai sutartu laiku
atvyko į numatytą vietą - į Červinską.
__________________________________________________________
     7 Kondratas M. Lietuvių tautos ir valstybės istorija.
V., 1994. p 252-254
Lenkams iki susitikimo vietos buvo daug arčiau, todėl jie
atžygiavo taip pat laiku. Raiteliai, pėstininkai bei ilgiausios
gurguolės traukė gana greitai, be jokios gaišaties
persikėlė per Nemuną, Narevą, Vyslą. Tai rodo, kad
žygiui buvo gerai pasiruošta. Jau amžininkus stebino toks
sąjungininkų kariuomenės drausmingumas ir punktualumas. Kad
taip bus, kryžiuočiai nesitikėjo.
Sąjungininkų kariuomenės kartu patraukė Marienburgo link.
Paliaubos su Ordinu jau buvo pasibaigusios liepos 4 d., vadinasi,
peržengti sieną buvo galima nepažeidžiant prieš
metus pasirašytos paliaubų sutarties. Liepos 9 d.
didžiulė kariuomenė įžengė į Ordino
teritoriją.
Sužinoję sąjungininkų žygio kryptį,
kryžiuočiai suprato jų tikslą ir pasistengė kuo
greičiau užbėgti už akių, pastoti kelią. Jiems
reikėjo nužygiuoti apie 25 km, todėl skubėjo,
žygiavo visą naktį per audrą ir liūtį.
Rytą, audrai jau nurimus, sustojo prie Griunvaldo ir Tanenbergo
kaimų.
Priešais kryžiuočius trimis eilėmis išsiskleidė
sąjungininkų kariuomenė. Dešiniajame sparne rikiavosi
lietuvių ir totorių pulkai, centre sustojo smolenskiečiai, o
kairėje - lenkų sunkieji raiteliai ir samdiniai čekai su
moravais. Visą sąjungininkų kariuomenę rikiavo Vytautas.
Kairiajame sparne rikiuoti lenkų kariuomenę jam padėjo
Zindramas iš Maškovičių. Jogaila tuo metu meldėsi
prie užnugaryje pastatytos palapinės. Kadangi viskas vyko taip,
kaip numatyta, vyriausiasis vadas buvo ramus.
Abi priešininkų kariuomenės ilgai delsė pradėti
kautynes. Kronikose rašoma, kad daugiausia delsęs Jogaila. Pasak J.
Dlugošo, neskubėjęs dėl to, kad apskritai buvęs
neryžtingas, net bailys ir vis dar tikėjęsis, kad paskutiniu
momentu pavyks kautynių išvengti, susitaikyti su
kryžiuočiais, nors prieš kelias dienas jų pasiuntiniai
imperatoriaus vardu buvo paskelbę karą. Vytautas, priešingai,
veržėsi į mūšį. Jis pasitikėjo savo
jėgomis ir ragino karalių greičiau duoti ženklą
pradėti kautynes, nes matė, kad tai gal vienintelė proga
sumušti vienoje vietoje susirinkusią priešo kariuomenę.
Labiausiai jis bijojęs, kad Jogaila nesusitaikytų arba kad
kryžiuočiai nepasitrauktų.
Kautynės prasidėjo 1410 m. liepos 15 d., jau gerokai
įsidienojus, kai kantrybės pritrūkęs didysis magistras
įsakė savo pulkams leistis į slėnį, o Vytautas leido
lengviems lietuvių raiteliams pulti iš savo gerų pozicijų
išėjusį priešą. Vokiečiai dar suspėjo du
kartus iššauti iš patrankų, bet paskui
nebešaudė, nes kariuomenės labai susiartino. Paleidę
iečių spiečius, kariai puolė kapoti vieni kitus kirviais
ir kalavijais, visi susimaišė, susigrūdo.
Žūtbūtinės kirstynės truko gerą valandą.
Paskui didelė dalis lietuvių ir totorių pulkų,
ėmė tarytum trauktis, o paskui ir bėgti į mišką
Zėvaldo link. Kryžiuočiai juos vijosi, bet miške
pametė juos iš akių.
Daugumai lietuvių pasitraukus, kryžiuočiai visu smarkumu
užgriuvo centrą, kur kovėsi Smolensko pulkai, lenkų
riteriai, čekai.
Įnirtingos kautynės truko ilgai, apie šešias valandas,
bet aiškios persvaros neturėjo nei viena, nei kita pusė.
Kritiška situacija susidarė, kai kryžiuočiai
ėmė veržtis prie didžiosios lenkų vėliavos.
Tačiau lenkų kariai priešus atrėmė.
Vytautas visą laiką buvo mūšio lauke. Lydimas ir saugomas
nedidelio būrelio totorių karių, jis tarsi skraidė tarp
pulkų, padrąsindavo susvyravusius, nuvargusiems ir nusilpusiems
atsiųsdavo pastiprinimų, t.y. faktiškai vadovavo visai
sąjungininkų kariuomenei.
Mūšis pasidarė labai žiaurus, karių eilės
retėjo ir vienoje, ir kitoje pusėje. Nusprendę, kad jau metas
palaužti priešininkus, kryžiuočiai metė į
mūšį visą rezervą - šešiolika
vėliavų, kurios iki tol stovėjo ant kalvos ir laukė
lemiamo momento. Leisdamiesi į kovos lauką, riteriai užgiedojo
pergalės giesmę “Kristus prisikėlė”. Tuo metu
kryžiuočių rezervo jėgos pradėjo supti Smolensko ir
lenkų pulkus. Pačiu sunkiausiu momentu, kai supamieji pulkai
iš paskutinių jėgų vos laikėsi, kaip perkūnas
iš giedro dangaus trenkė Vytauto vedami “pabėgėliai”
lietuviai ir ėmė triuškinti kryžiuočius.
Kryžiuočių eilėse kilo sąmyšis, o pavargusieji
lenkai atgavo ūpą. Dabar jau vis labiau ėmė
aiškėti sąjungininkų persvara. Taip lietuvių
kariuomenė nulėmė mūšio baigtį. Kai nuo
lietuvio ieties dūrio į kaklą žuvo pats didysis
magistras, baimės apimti kryžiuočių riteriai pasileido
bėgti. Užsibarikadavę vežimais, dar bandė gintis
stovykloje. Čia jų daugiausia ir žuvo.
Sutriuškinę kryžiuočius, sąjungininkai
paėmė priešo gurguoles, kuriose rado daugybę
pančių ir grandinių belaisviams surakinti. Tais pančiais
buvo supančioti arba sukaustyti patys į nelaisvę paimti
kryžiuočiai. O statinės vyno, kurio kryžiuočiai
turėjo atsivežę busimai pergalės puotai, Jogaila
liepė visas sudaužyti. J. Dlugošas vėliau rašė,
kad išlietas vynas maišęsis su žuvusiųjų
krauju. Pasak kitų autorių, mūšio lauke tekėję
kraujo upeliai.
Į Žalgirio pergalę Lietuva ėjo beveik 200 metų. Tą
žygį pradėjo Mindaugas, o sėkmingai užbaigė
Vytautas su Jogaila, kurie abu planingai ir nuosekliai visą gyvenimą
siekė sutriuškinti Ordiną. 1410 m. liepos 15 d. vakare abu
valdovai tikriausiai pasijiuto labai laimingi kaip karvedžiai ir
politikai. Juk jie, didžiojo Gedimino vaikaičiai, Žalgirio
laukuose sudaužė Ordino galybės legendą, apgynė savo
žemę, išgelbėjo nuo kryžiuočių vergovės
žemaičius, pagaliau sužlugdė kryžiuočių
planus sukurti savo valstybę palei Baltiją nuo Oderio iki Suomijos
įlankos.8
_______________________________________________________________
     8 Kondratas M. Lietuvių tautos ir valstybės istorija. V.,
1994 m. p 258-263
     Naudota Literatūra:
1. Kondratas M. Lietuvių tautos ir valstybės istorija. V., 1994 m.
2. Šapoka A. Vytautas Didysis. V., 1988 m.
3. Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas kaip politikas. V., 1989 m.
Baigdamas šį referatą, aš norėčiau
pastebėti, kad Vytauto asmuo, kaip žmogaus ir kaip valstybės
vyro - politiko ar diplomato, kultūrininko ar karininko - nėra
galutinai paaiškėjęs,  Vytauto asmeny ir jo plataus masto
veikloje slepiasi dar daug neaiškumų, kurie ir sukelia nemaža
abejonių  ir svyravimo, kas iš kitos pusės ir sulaiko pasakyti
apie jį galutinį žodį. Todėl manau, kad
mūsų istorikai šioj srity dar nemaža ras sau gražaus
ir dėkingo darbo. Ši tema yra svarbi Lietuvos istorijai, jos
praeičiai, kadangi ji gausiai papildo istorijos knygų puslapius,
parodo tokius svarbius Lietuvai įvykius ir suteikia nemažai
informacijos apie politinę, kultūrinę situaciją
tuometinėje LDK. Supažindina kiekvieną su didžiojo
kunigaikščio asmeniu, jo silpnybėm, noru spręsti vienus
ar kitus klausimus. Istorija vienus valdovus iškelia,
išaukština, parodo jų didvyriškumą, apie kitus
kalba, kad jie yra mažai sumanūs valdytojai, nepatyrę
politikai ir žmonės, nesugebą vesti tautą tiesiu gyvenimo
keliu.