Каталог :: Государство и право

Билеты: Римское частное право

     1.        Ius civile, ius gentium, ius peregrinorum
Šiuolaikines teises sistemos remiasi teritoriniu principu. Senoves
Romoje asmens teisini statusa leme jo priklausomybe tam tikrai bendruomenei
(civitas). Romenu teise siauraja prasme buvo tik R. pilieciu teise (cives,
quirites). Todel ši teises sistemos dalis vadinama ius civile. Ji
neliete tu Romos gyventoju, kurie neturejo piliecio statuso. Ius civile buvo
visaapimanti R. pilieciu teise, reguliuojanti visas ju teises ir pareigas,
taip pat numatanti atsakomybe uz nusikaltimus.
Svetimšaliams – peregrinams – buvo taikoma atskira R. teises sistemos
dalis – ius peregrinorum.
Tokia sistema gerai funkcionavo tada, kai iš esmes R. valstybe buvo R.
miestas. Kai R pradejo uzkariauti kaimynines teritorijas, pradejo formuotis
nauja R teises atšaka – ius gentium (tautu teise), kuria tvarke
specialus magistratas peregrinu reikalams – praetor peregrinus. Ius gentium
buvo ne tokia formali, kaip ius civile. Ius gentium pagrindu pripazistamos
prigimtines teises. Po 212 m. Karakalos konstitucijai suteikus pilieciu
statusa beveik visiems gyventojams, teises skirstymas i ius civile,
peregrinorum ir gentium neteko reikšmes.
     2.        Ius publicum, ius privatum
Pagal teisinio reguliavimo objekta R teise buvo daloma i ius publicum ir ius
privatum. Pasak Ulpiano, viešoji teise liecia valstybes reikalus, o
privatine teise naudojasi atskiri asmenys. Viešosios teises normos buvo
imperatyvines, teises subjektai privalejo besalygiškai ju laikytis.
Privatines teises normos buvo dispozityvines. Privatine teise teises
subjektams suteike autonomija – jie patys galejo spresti, kokius sandorius
sudaryti ar nesudaryti, pateikti ieškini ar ne. R. viešoji teise
nunyko zlugus R. imperijai. R. privatine teise gerai suderino privacius ir
viešuosius interesus. R. privatine teise – pirmoji pasaulyje teises
sistema, sureguliavusi pilieciu, kaip rinkos subjektu, santykius.
     3.        Romenu teises periodizacija
Roma ikurta 753 m. pr.m.e. Vakarine R. Imperijos dalis zlugo 476 m.e.m.,
rytine dalis – 1453 m.e.m. Ten, valdant imperatoriui Justinianui, buvo
atlikta didziausia antikos laiku teises kodifikacija. R. teises istorija
skirstoma i 4 laikotarpius:
3.        seniausiu laiku arba archaiškas (753m.pr.m.e. – III a.pr.m.e.
vidurys). Pilieciu santykius reguliavo paprotine kviritine teise. Pasirodo
XII lenteliu istatymas. Prasideda R. teisines sistemos formavimasis.
4.        R.t. vystymosi laikotarpis (paskutineji 3 amziai pr.m.e.).Atsirado
daug belaisviu ir svetimšaliu. Tai leme naujos teises šakos – ius
gentium – susiformavima. R. teises vystymuisi didziausios reikšmes
turejo pretoriu veikla, laikotarpio pabaigoje – teises mokslas.
5.        Klasikinis laikotarpis (I-III m.e. amziai). Tai principato
laikotarpis. Nauji teises šaltiniai – senato ir princepso leidziami
aktai. R. t. pasiekia aukšciausia išsivystymo lygi.
6.        Postklasikinis (smukimo) laikotarpis (III m.e.a. vidurys – 565
m.m.e. (Imperatoriaus Justiniano mirties metai). Vergvaldines santvarkos
irimas gilino krize. 395 m.m.e. R. imperija suskilo i dvi dalis. Bandoma
supaprastinti, unifikuoti teises šaltinius. Dideja imperatoriu (dominus)
konstituciju reikšme.
     4.   Romenu teises šaltiniai ir rušys
Pagrindiniai teises šaltiniai:
1.        Paprotine teise; iki XII lent. istatymo Romenai
neturejo jokiu rašytiniu istatymu. Nerašytoji paprotine teise sudare
salygas piktnaudziauti pareigunams. XII lent. Ist. 450 m.pr.m.e. – pirmas
bandymas kodifikuoti.
2.        istatymai; Respublikos laik-piu istatymas (lex)
reiške tautos susirinkimo (comitia) priimta akta. Pasak Gaju, pasirode
resp. laik-piu. Prieš tai (ir XII l. ist.) – uzrašyti paprociai.
Comitia istatymus priimdavo magistratui pasiulius. Ist. Sudare 3 dalys: izanga,
teisiniai reikalavimai ir sankcija. Plebis scitum – plebeju susirinkimo
(vadovavo plebeju tribunas) priimti aktai. 286 m.pr.m.e. lex Hortensia nustate,
kad jie privalomi visiems gyventojams.
3.        senato nutarimai; Resp. laik-piu senata sudarydavo
princepsas. Nutarimai privalomos teises galia igijo tik Augusto laikais.
Formaliai kiekvienas senato narys turejo istatymu iniciatyvos teise, bet
sprendziama išvada del projekto pateikdavo princepsas. Galiausiai,
principato pabaigoje senatas tik išklausydavo pranešima apie senato
nutarimo projekta, net nebalsuodavo. Taip atsirado prielaidos vystytis
imperatoriaus konstitucijoms.
4.        imperatoriu konstitucijos; Imperatoriu leidziami
norminiai aktai – konstitucijos: ediktai (bendrojo pobudzio norminiai
aktai, labiausiai panašus i istatymus), mandatai (instrukcijos,
suteikdavo tam tikru igaliojimu provinciju vietininkams ir kitiems
valdininkams), dekretai (imperatoriaus kaip aukšciausio teisejo
sprendimai) ir reskriptai (atsakymai i teiseju, valdininku ar eiliniu
pilieciu teisinio pobudzio klausimus). Dominato laik-piu imp. leidziami aktai
vadinami leges. Leges rinkiniai – codex. 1-as – Codex Gregorianus (295 m.).
1-oji oficialioji kodif.- Codex Theodosianus (438 m.).1583 m. – Corpus
iuris civilis (Justiniano kodifikacija) – 4 dalys: kodeksas 
(imperat. konstituc. rinkinys, 12 knygu), digestai (teisininku veikalai,
50 knygu), institucijos (svarbiausios zinios apie R. teises pagrindus,
“vadovelis”, 4 knygos) ir novelos (Justiniano kodifikacija, jo ir jo
ipediniu noveles iki 582m.).
5.        pretoriu ediktai; tam tikro rango R. magistratu
manifestai, kuriuose skelbdavo busimojo valdymo programa, skelbe formules,
kurios suteike galimybe tenkinti ieškinius ir salygas. Pretorine teise
aktyviai veike ius civile.
6.        jurisprudencija; pradejo vystytis labai anksti, pirmieji
komentatoriai – pontifikai. Labiausiai suklestejo resp. laik-pio pabaigoje ir
principato laik-piu. Teisininku darbai turejo tiesioginio teises
šaltinio statusa. I a. išsiskyre 2 teises mokyklos – prokulieciu ir
sabinieciu. 2/3 Digestu – Ulpiano ir Pauliaus veikalai.
5.        Romenu teises recepcija 
Vak. R. imperija zlugo 476 m., o Rytu (Bizantija) išsilaike iki 1453 m.
Todel R.t. veike dviem kryptimis. Zlugus valstybei paprastai galios netenka
ir jos teise. R. t. ivyko negirdetas istorijoje dalykas – Vak. imp.
teritorijoje atsiradusios valstybes daugiau ar maziau pasisavino R.t. Tas
daug šimtmeciu trukes procesas vadinamas R.t. recepcija. Atgaivinant
R.t. didziausias nuopelnas tenka 1088 m. isteigtam Bolonijos un-tetui. Tu
laiku R.t. tyrinetojai apsiribodavo trumpais tam tikru nuostatu
paaiškinimais arba komentarais (glosos). Šios krypties atstovai –
glosatoriai. Jie labiau domejosi dogma. Praktikiniams klausimams daugiau
demesio skyre postglosatoriai. Vokietijos zemese XI a. ji buvo pripazinta
veikiancia teise. Napoleono kodeksas (1804 m.) paskelbe, jog R.t. negalioja,
taciau jis pats buvo R.t. sistemos produktas.
     6.        Teisiu igyvendinimas ir gynimas 
Teisiu igyvendinimas – tai konkretaus subjekto galimybe savo veiksmais
realizuoti tuos savo interesus, kurie neprieštarauja teisei. Seniausiais
laikais normalus teises gynimo budas buvo savigyna, buvo pagristas savivale –
barbariškas. Veliau tai pradejo reguliuoti valstybe. Klasikiniu ir
postklasikiniu periodu savigyna buvo leidziama tik butinosios ginties ribose.
Savigynos ribos buvo nustatytos Marko Aurelijaus ir kitu IV a. pabaigos
imperatoriu konstitucijose. XII lent. istatymas reglamentuoja teismo, kaip
valstybes organo, ginancio ir prievarta igyvendinancio subjektyvines teises,
valdingus igalinimus. Isteigta rekuperatoriu kolegija – ju veikla tiesiogiai
susieta su bylu nagrinejimo procesu ir priimtu sprendimu vykdymu. R.
valstybeje subjektyviniu teisiu gynimas remiasi teises pazeidimo faktu, t.y.
asmuo, manantis, kad jo teise igyvendinti kazkas trukdo, turi teise pateikti
ieškini. R.t. teige, kad ne subjektyvines teises pazeidimo faktas buvo
teises gynimo pagrindas. R. poziuriu apie subjektyvine teise galima kalbeti
tik tada, jei ji buvo uztikrinta ieškinine gynyba. Subjekt. teises
gynimo formule: “ieškinys – subjektyvine teise”. Nera ieškinio,
nera ir teises.
     7.        Ieškinio savoka ir rušys
Ieškinys (actio) buvo pagrindine subjektyvines teises egzistavimo
prielaida. Digestuose ieškinys apibreziamas kaip asmens teise igyvendinti
jam priklausanti reikalavima teismine tvarka. Formuliarinio proceso laik-piu
pretorius turejo teise suteikti ieškinine gynyba reikalavimams, kurie
atsirado iš naujai susiformavusiu santykiu, remdamasis gera valia ir
teisingumu, bet ne civiline teise. Ieškiniai: daiktiniai (actio in rem),
asmeniniai (actio in personam), suskirstymo pagrindas – ginco dalykas.
Daiktiniai gyne nuosavybes, servituti, ikaito ir kt. teises. Asmeniniai – jei
ginco objektas – konkretus veiksmas ar susilaikymas nuo jo, kurio reikalauti
ieškovas turejo teise; reikalavimams, lieciantiems asmeninius santykius.
Šie santykiai atsirasdavo tarp dvieju ar keleto asmenu. Tai buvo
prievoliniai teisiniai santykiai, kuriu pagrindas buvo sutartis, sandoris,
deliktas ir pan. Skirtingai nuo daiktinio, iš anksto zinomas atsakovas.
Dar skirstomi i: civilinius (grieztosios teises), pretorinius, geros valios.
Taip klasifikuojami del to, kad teisejas, nagrinedamas grieztosios teises
ieškinius, privalejo laikytis sutarties arba istatymo raides ir negaledavo
pasielgti kitaip, nors ir matydavo, kad buvo padaryta klaida. Nagrinedamas
bonae fidei ieškinius, teisejas isigilindavo i sutarties esme,
išsiaiškindavo tikraja šaliu valia – tai, ko šalys sieke
sudarydamos sutarti, o ne tai, kas toje sutartyje arba istatyme parašyta.
Daiktiniai ieškiniai priklausomai nuo tikslo, skirstomi i tris grupes: 
del pazeistu turtiniu teisiu atstatymo (actiones rei persecutoriae); 
baudiniai (actiones poenales); mišrus (actiones mixtae). Dar
skiriami actiones utilis (išvestiniai ieškiniai), kai teisejui
pavesdavo nagrineti byla pagal jau esama ir praktikoje pripazinta ieškini.
Keiciantis civiliniams santykiams atsirado actio ficticiae (ieškiniai su
fikcija). Atskira grupe sudare kondikcijos (abstraktaus pobudzio reikalavimai).
     8.        Civilinis(legisakcioninis) procesas
Yra 5 pagrindines legis actiones formos:
     1.        legis actio sacramento
Iš esmes yra procesas, lazybos. Bendroji forma, pagal kuria buvo galima
apresti ivairius ieškinius, kuriems nebuvo numatyta specialioji forma.
Susidaro iš dvieju stadiju – in iure ir in iudicium. In iure: šalys
prieš magistrata iškilmingais zodziais viena kitai pareiškia
pretenzijas ir savo teisingumui patvirtinti paskiria tam tikra suma pinigu,
kuri vadinosi sacramentum. Teismas formaliai sprende, kas praloše
sakramentum, neteisiosios šalies pinigai atitenka izdui. Ieškinyje
del daikto butinas daikto pateikimas teismui. Ritualas: ieškovas
laikydamas vindicta taria formule, kad teise i gincijamaji daikta priklauso
jam ir po to vindikta paliecia daikta. Šis veiksmas vadinosi vindicatio.
Po to – atsakovo veiksmas – contravindicatio. Isitraukia magistratas, liepia
palikti daikta. Ieškovas siulo atsakovui paskirti sacramentum.
Litiscontestatio – šalys kreipiasi i iš anksto pakviestus zmones,
kad jie butu liudytojais. In iure gincas nebuvo sprendziamas iš esmes.
In iudicium: šalys tuoj pat po liticontestatio dalyvaujant magistratui
išsirenka savo teiseja iš privaciu asmenu.
     2.        legis actio per manus iniectionem
buvo taikoma tik tam tikriems prievoliniams ieškiniams spresti.
Ieškovas atveda atsakova i teisma ir uzdejes ant jo ranka, taria tam
tikra formule, jei atsakovas cia pat nesumoka, ieškovas gali ji vestis
pas save ir sukaustyti grandinemis. Laiko 60 dienu ir 3 kartus veda i turgu
ir skelbia skolos suma. Jei neatsiranda, kas sumoketu, skolininkas tampa
kreditoriaus nuosavybe. Jei kreditoriu keletas, jie galejo sukapoti
skolininka i dalis. Atsakovas pats gincyti skolos negalejo, uz ji tai galejo
padaryti isitraukes asmuo, kuris nesekmes atveju turejo sumoketi dvigubai.
     3.        legis actio per pignoris capionem
Asmuo, turedamas reikalavimo teise, tardamas tam tikra formule, pasiima
skolininko daikta. Tai jis gali padaryti nedalyvaujant valdzios atstovui.
Galejo buti taikomas tik kai kuriems religinio ir viešo pobudzio
reikalavimams.
     4.        legis actio per iudicis postulationem
Skyresi tuo, kad po šaliu pareiškimu buvo prašoma, kad
magistratas paskirtu teiseja.
     5.        legis actio per condictionem
Ieškovas praneša atsakovui, kad po 30 pastarasis turi atvykti
išsirinkti teiseja. (pretenzijos prieš magistrata išdestymas,
po to condictio (pranešimas) ir litiscontestatio. Po 30 dienu
išsirenka teiseja, po to – in iudicium).
Butina legisakcioninio proceso salyga – šaliu dalyvavimas. Atsakovo
dalyvavimas – ieškovo reikalas.
     9.        Formuliarinis procesas
Legis actiones procedura vis labiau neatitiko besipleciancios civilines
apyvartos poreikiu. Per formulas proceso atsiradimas – lex Aebutia ir 2
Julijaus istatymai. Ginco teisinio formulavimo našta perkeliama
pretoriui. Šalys gali reikšti reikalavimus laisva forma, pretoriaus
pareiga – suteikti jiems teisine kvalifikacija. Pretorius nustato ginco
teisine esme ir išdesto ja specialiame rašte (formula) teisejui.
Pagal ja vyks teisena stadijoje in iudicium. Pasirode patogus spresti
naujiems gincams, kuriu nenumate senoji ius civile. Formuleje turejo buti
nurodomas teisejas, ieškovo pretenzija, sudetingesnese bylose –
aplinkybes, pavedama teisejui išteisinti, jei nepasitvirtins intentio ir
priteisti, jei pasitvirtins. (2 dalys: intentio ir condemnatio). Pretorius
galejo atsisakyti duoti ieškovui formule. Pretorius savo nuoziura galejo
surašyti formule ieškovui, kurio teise nebuvo numatyta ius civile
(pretoriniai ieškiniai, pagrindas – faktine padetis). Kartais
pasinaudodavo fikcija (formula ficticia). 2 stadijos – in iure teismo
funkcijas vykde pretorius. Form. proceso laik-piu pretoriaus ediktas
panaikino ieškovo teise jega atvesti atsakova, taip pat ir manus
iniectio, pakeites jas bauda in duplum. Kaip ir legisakcioniniam procese, yra
litiscontestatio, jo reikšme – perduoti byla teismui. Po jo atsiranda
teisiniu pasekmiu: ieškovas praranda ieškini, t.y. jis negali antra
karta kreiptis i teisma su tuo paciu reikalavimu, net jei procesas neivyko ar
nebuvo priimtas sprendimas. Litiscontestatio momentu teisinis santykis,
egzistaves tarp šaliu iki šio momento, nustoja galiojes. Atsiranda
naujas santykis -– šaliu isipareigojimas paklusti teismo sprendimui.
Sprendziant klausima del atsakomybes, teisejas turi nustatyti, ar tos
aplinkybes, kuriomis remiasi reikalavimai, buvo litiscontestatio momentu. Net
ir tuo atveju, kai atsakovas iki in iudicium atsiskaite su ieškovu,
teisejas privalo ji apkaltinti ir priteisti ieškini ieškovui. Po
litiscontestatio labai sugrieztedavo atsakovo atsakomybe ieškovui. Nuo
to momento jis visais atvejais atsake uz daikto zuvima ar suzalojima, turejo
sumoketi procentus, jei buvo pripazintas kaltu. Abi šalys susitare
nustatyta diena, bet ne veliau kaip po 18 men. po formules gavimo, turedavo
atvykti pas paskirta teiseja, tada prasidedavo in iudicium. Jokiu apeliaciju,
kadangi nebuvo teismu pakopu. Ieškovas galejo kreiptis i pretoriu,
irodinedamas, kad sprendimas niekingas. Ryškeja tendencija asmenine
atsakomybe pakeisti turtine. Sprendimo vykdymui reikejo atskiro
ieškinio.
     10.     Ekstraordinarinis procesas
Legisakcioninis ir formuliarinis procesai buvo iprastinemis civilines teises
gynimo formomis, del to vadinami ordinariniais.Ekstraordinarinis procesas –
priešingybe jiems, imperijos laikais atsiradusi administracine-teisine
bylu nagrinejimo tvarka, neturinti dvieju stadiju. Palaipsniui
ekstraordinarinis procesas išstume formuliarini ir absoliut. monarchijos
pradzioje tapo vienintele civiliniu teisiu gynimo forma. Senojoje epochoje
asmuo nepajeges apginti savo teises pagal ius civile, galejo kreiptis i
magistrata, pastarasis pats tirdavo ir spresdavo. Imperijos laikais taikymo
sfera išsiplete. Imperatorius (pirmas valstybeje magistratas) turejo
teise spresti bet kokia byla. Provinciju vietininkai kartais perduodavo
spresti kitiems asmenims – iudex datus, jie buvo valdytojo paskirti, o ne
prisiekusieji teisejai. Procesas nebuvo skaldomas i dvi dalis, iudex datus
viska sprende pats. Naujoji teisena remesi valdzios pradais. Šaliu
iškvietimas i teisma vykdomas oficialiai, dalyvaujant valstybines
valdzios atstovui. Ieškovo skundas irašomas i teismo istaigos
protokola, po to oficialiai iteikiamas atsakovui. Proceso pradzia –
ieškovo pretenzijos išdestymas ir atsakovo patvirtinimas, kad jis
šia pretenzija gincys. Priimta sprendima galima buvo skusti
aukštesniajam pagal ranga magistratui (apeliacija). Sprendimo vykdymas –
paskutine proceso stadija, jam nebereikejo specialaus ieškinio.
Išsaugojo daug normalaus civilinio proceso bruozu – šaliu rungimosi
principas, teismas pradeda darba esant ieškovo pareiškimui, pats
teismas nerinko irodymu, negalejo priteisti daugiau nei praše
ieškovas. Taciau ekstraordinarinis procesas gerokai apribojo
viešumo principa. Procesas vykdavo uzdaroje patalpoje. Didesne
reikšme igijo raštvedyba. Šalys privalejo imoketi zymini
mokesti, kuri panaudodavo kanceliarinems išlaidoms padengti.
     11.     Ieškinine senatis
Ieškinine senatis – istatymo nustatytas terminas, per kuri teismine
tvarka gali buti apginta pazeista ar gincijama subjektyvine teise. Romoje
atsirado gana velai. Klasikine R. teise tokios kategorijos neturejo. To meto
teiseje buvo nustatyti terminai, per kuriuos galima teisme pareikšti
atskiru kategoriju ieškinius. Šie terminai budavo ganetinai trumpi.
Ankstyvojoje epochoje civiliniu ieškiniu neribojo jokie terminai. Kol
egzistuoja teise, egzistuoja ir teise i ieškini. Pretoriai pradejo
riboti (1 metu terminai), ieškiniai del pirkimo-pardavimo sutarciu esant
parduoto daikto trukumams – 6 men., kai kurie civ. ieškiniai del
paveldejimo – 5 metu. Veliau atsirado terminai ir kitiems civ.
ieškiniams. Ieškinines senaties termino kategorija R. teiseje
atsirado 424 metais.(terminas panaikindavo teise i ieškini - 30 metu) R.
teiseje egzistave istatymo numatyti terminai nuo ieškinines senaties
skyresi: 1. buvo gerokai trumpesni (1 m. del kilnojamojo, 2m. del
nekilnojamojo turto); 2. pasibaigus terminui nustodavo galiojusi ir pati
materialine teise; 3. negalejo buti nei nutraukti, nei sustabdyti.
Terminuotose sutartyse ieškinines senaties termino pradzia buvo laikoma
diena, einanti po sutarties termino pasibaigimo dienos. Gincuose del
daiktines teises ieškinines senaties termino eiga prasidedavo nuo to
laiko, kai savininkas igydavo teise i ieškini, t.y. kai jis suzinodavo,
kur jo daiktas. Ieškinines senaties termino eiga galejo buti nutraukiama
arba sustabdoma. Nutraukimas skyresi nuo sustabdymo. Sustabdymas tik tam
tikram laikui nutraukia termino eiga. Ieškinines senaties termino
pabaiga panaikindavo teise i ieškini, taciau reikalavimo teise ar teise
i daikta tebeegzistavo, tik jau negaliojo uztikrinta valstybine prievarta.
     12.     Status libertatis
Status libertatis - viena iš caput sudetiniu daliu. Status libertatis
turejo visi tie, kas nebuvo vergai. Vergas neturejo jokiu teisiu, jis buvo
teises objektas. Taciau tarp vergo ir kitu privacios nuosavybes objektu yra
didelis skirtumas. Šeimoje vergas, kaip ir vaikai, patenka i alieni
iuris (svetimosios teises zmoniu grupe). Vergas yra in dominica potestae
(šeimininko valdzioje). Tik vergo šeimininkas galejo kreiptis i
teisma. Vergo šeimyninis gyvenimas nera santuoka. Egzistavo niekieno
vergai. Susiformavo principas favor libertatis - jei teisminio proceso metu
kildavo abejoniu del zmogaus statuso, toki zmogu laikydavo laisvu. Velesniais
laikais vergas turejo galimybe atlikineti teisinius veiksmus vergvaldzio
vardu ir naudai. Šeimininkas galejo suteikti vergui ukini
savarankiškuma, mokant šeimininkui nustatyta prievole (peculium).
Verga galejo išlaisvinti šeimininkas. Normalus išlaisvinimo
budas - manumissio. Buvo labai daug formaliu ir neformaliu išlaisvinimo
budu. Išlaisvintieji savo teisemis nebuvo prilyginti laisviesiems.
Asmeniniu ir turtiniu santykiu sferoje išlaisvintasis savo patrono
atzvilgiu išsaugojo tris pagrindines pareigas - obsequim, operae ir
bona.
     13. Status civitatis
Kiekvienas neturejes pilietybes, Romos istatymu poziuriu buvo daiktas,
priešas, esantis uz Romos istatymu ribu. Romos visuomene buvo sudaryta
iš 5 grupiu; laisvieji (Romos pilieciai), kurie gime laisvi ir niekada
nesiliove jais buve, išimtis: pagrista postliminium teorija (teisiu
atstatymas grizus i R. teritorija), latinai, peregrinai, išlaisvintieji ir
kolonai. Tik Romos pilieciai buvo ginami teises. Skirtingas teisinis statusas
pilieciu luomu - patriciju, klientu ir plebeju. Patricijai –
ankstyvosios R. gimines organizacijos nariai, kuriu tevai priklause Senatui.
Tik patricijai turejo teise pasisavinti zeme iš valstybinio zemes fondo.
Tik patricijai galejo sudaryti “tikraja” santuoka (cum manu). Klientai –
teisiškai tai laisvo zmogaus sutartines priklausomybes santykiai. Turejo
ypatinga teisini statusa. Jie iejo i patriciju šeimas ir gimines kaip
sakrališkai ir teisiškai priklausomi nuo savo patronu. Patronas
privalejo saugoti klientus ir teisme ginti ju teises. Turejo teise i zeme.
Neturejo visiško subjektiškumo. Plebejai – susiformavo veliau. Neiejo
i giminine organizacija, buvo naujieji imigrantai. Asmeniškai laisvi ir
nepriklausomi. Turejo maziau teisiu. Negalejo uzimti aukštu valstybiniu
pareigu, buti senatoriais. Neturejo nuolatines, legalios teises i zeme. Iš
esmes nera skirtumo tarp patriciju ir plebeju teisnumo (caput), išskyrus 2
atvejus: - draudimas santuokos tarp patriciju ir plebeju (445 m.pr.m.e. buvo
panaikintas); - apribota plebeju teise sudaryti testamenta (veliau
jurisprudencija sukure nauja testamento forma, vienodai galiojancia ir
patricijams ir plebejams). Turtingiausia zemvaldziu viršune – luomai
cenzoriu ir raiteliu. Pilietybe R. buvo igyjama gimstant arba pagal istatyma.
Pilietybes igijimas buvo neatsiejamas nuo status libertatis. R. pilieciu
teisnumas priklause nuo 2 pagrindiniu teisiu: ius conubii (teise sukurti
šeima) ir ius commercii (teise dalyvauti civilineje apyvartoje).
     14. Status familiae
Šeima visos senosios R. santvarkos pagrindas. Jei zmogus nepriklause
jokiai šeimai, jis nepriklause ir jokiai giminei, o kartu seniausiais R.
laikais jis negalejo buti ir pilietis. Todel familia, kaip libertas ir
civitas, yra naturali civilinio teisnumo (caput) prielaida. Senoves romenu
šeima buvo patriarchaline. Tai buvo uzdara nuo išorinio pasaulio
sistema, kurios vienintelis šeimininkas (galva) ir atstovas santykiuose
su išoriniu pasauliu buvo pater familias. Jo valdzia buvo absoliuti ir
teisiniu poziuriu vienoda tiek šeimos nariams, tiek ir šeimos
turtui. Ši absoliutine pater familias valdzia senoveje buvo vadinama
manus. Laikui begant, šeimos teisine padetis keitesi, pater familias
valdzia vaikams buvo vadinama patria potestas, vergams - dominica potestas,
manus reikšme liko tik apibudinant vyro valdzia zmonai. R. šeima
buvo suskirstyta teisiniu poziuriu i dvi stambias grupes; personae sui iuris
(savosios teises asmenys) ir personae alieni iuris (svetimosios teises
asmenys). Nuo to, ar asmuo buvo sui iuris, ar alieni iuris, priklause jo
caput. 1-ajai grupei priklause tik pater familias, t.y. šeimyniniu
poziuriu visiškai savarankiški asmenys. Visi kiti šeimos
nariai - vaikai, ju palikuonys bei zmona, kuri santuokoje cum manu
šeimoje uzeme dukters padeti, buvo personae alieni iuris. Jie visi, nors
ir personae, t.y. teises subjektai, taciau ne savo naudai ir ne savo
saskaita, o pater familias. Po pater familias mirties šeima paprastai
suskildavo i keleta savarankišku šeimu. Taciau jie ir toliau
likdavo agnatineje giminysteje.
     15.  Caput. Caput deminutio.
Gebejima buti civilines teises subjektu R. juristai vadino caput. Asmuo, kuris
turejo teisnuma, buvo vadinamas persona (asmenybe). Kad Romoje zmogus butu
asmenybe, jis privalejo tureti caut, kuris priklause nuo triju elementu -
status civitatis, status libertatis ir status pater familias. Taciau asmuo
galejo vieno ar visu ju netekti. Tada ivykdavo capitis deminutio - civiline
mirtis. Klasikinio periodo juristai skyre tris capitis deminutio laipsnius - 
maxima, media, minima. Maxima ivykdavo praradus
laisves statusa. Jei zmogus prarasdavo status libertatis, jis prarasdavo visus
tris statusus ir teisiniu poziuriu buvo laikomas mirusiu. Veliau, prarade savo
ankstesniaja padeti civiliniu teisiu sferoje, jis igydavo teisnuma pagal tautu
teise, kaip peregrinai. Capitis deminutio media ivykdavo tada, kai
zmogus, išsaugodamas laisves statusa, netekdavo R. pilietybes. Asmuo,
paveiktas capitis deminutio media, pagal ius civile prarasdavo savo civilines
teises, bet išsaugodavo jas pagal iuris gentium. Capitis deminutio
minima - maziausias teisnumo apribojimas, susietas tik su status familia
pasikeitimu. Asmuo išsaugo laisves ir pilietybes statusus, taciau ivyksta
tam tikri jo padeties pokyciai pirmosios šeimos, kuriai priklause,
atzvilgiu. Del minima visiškai nutrukdavo ankstesnieji šeimos
teisiniai santykiai (agnatiniai), tai tiesiogiai atsiliepdavo ir turtiniams
santykiams, ypac kylantiems del paveldejimo. R. teise turejo ir kitu
priezasciu, kurios tam tikrais atzvilgiais apribodavo teisnuma - pilietine
negarbe (intestabilitas, infamia, turpitudo).
     16. Status
Teisnumas reiškia galimybe tureti subjektyvine teise, o kad ta teise
galima butu pasinaudoti, ja realizuoti, buvo reikalinga antroji salyga -
veiksnumas - piliecio galejimas savo veiksmais igyti civilines pareigas.
Skirtingai nuo teisnumo, veiksnumas atsiranda sukakus tam tikram amziui.
Veiksnumas priklauso nuo zmogaus gebejimo laivai reikšti savo valia.
Pagal amziu visi zmones buvo suskirtyti i tris grupes. Vaikai iki 7 metu
buvovisiškai neveiksnus ir vadinami infantes. Mergaites nuo 7 iki 12
metu ir berniukai nuo 7 iki 14 metu buvo nepilnameciai ir turejo ribota
veiksnuma. Jie buvo vadinami impuberes ir galejo sudarineti tik smulkius
sandorius. Jei reikejo sudaryti sandorius del teises perledimo ar pareigu
igijimo, tokie asmenys turejo gauti globejo leidima, kuri jis duodavo
sandorio sudarymo momentu. Mergaites nuo 12 metu ir berniukai nuo 14 iki 25
metu buvo laikomi pilnameciais ir veiksniais. Pilnameciams iki 25 metu buvo
suteikta teise prašyti paskirti kuratoriu, tai apribodavo ju veiksnuma.
Asmenu fiziniai ir psichiniai trukumai taip pat turejo itakos ju veiksnumui.
Eikvotojams buvo paskiriamas rupintojas. Moteru veiksnumas buvo apribotas.
     17. Juridiniai asmenys
Romenu teisininkai placiai taike juridinio asmens kaip civilines teises
subjekto, ukinio gyvenimo savarankiško vieneto ideja, nors ir
nesuformulavo juridinio asmens savokos. R. juristai ne tik iškele
juridinio asmens ideja, bet ir suteike jai praktine išraiška,
pagrinde juridiniu asmenu teisnumo ir veiksnumo savokas, pagrindinius
juridiniu asmenu tipus - universitas personarum (fiziniu asmenu bendrija,
turinti savo atskira turta, nepriklausanti ja sukurusiems asmenims, ir
teisnuma) ir universitas rerum (turto mase, skirta tam tikram tikslui - pvz.
Švietimui, mokslui, paramai ir t.t. šiai turto masei taip pat buvo
suteiktos tam tikros teisines asmenybes savybes). Ilgo ir gana sunkaus
juridinio asmens idejos vystymosi rezultatas buvo tas, kad klasikine teise
pripazino pagrindinius šio teises subjekto bruozus: 1. Civiliniu
teisiniu santykiu sferoje korporacijos prilyginamos fiziniams asmenims, 2.
Atskiru asmenu pasitraukimas iš susivienijimo neturi itakos
susivienijimo teisiniam statusui, 3. Korporacijos turtas nera nei bendra ja
sudaranciu asmenu nuosavybe, nei atskiru jos asmenu turtas, 4. Korporacija
savo vardu gali dalyvauti bet kituose civiliniuose teisiniuose santykiuose su
fiziniais asmenimis per savo atstovus - fizinius asmenis, nustatyta tvarka
igaliotus atlikti tokius veiksmus.
     18. Res corporales - res incorporales. Res in commercio - res extra commercio.
Res Romenu teiseje – tai bet koks turtas (gerybes), priklausantis gyvajai ar
negyvajai gamtai ir fiziniu bei erdviniu poziuriu izoliuotas arba neatskiriamas
nuo kitu gamtos daliu. Materialus ir nematerialus daiktai – teiseje
materialinis buvo toks objektas, kuri galejo suvokti zmogaus samone ir kuri
galima paliesti. Res incorporales buvo laikomi abstraktus objektai, kuriu
egzistavima salygojo galiojanti teise. Actio in rem pagalba buvo galima ginti
tik iš res corporales atsirandancias teises, nes tik res corporales buvo
nuosavybes teises objektai. Jei buvo pazeidziamos kieno nors teises, kylancios
iš res incorporales, tai jos galejo buti ginamos actio in personam
pagalba. Daiktai, esantys komercineje apyvartoje – daiktai, kurie
galejo buti nuosavybes teises objektais ir kurie galejo dalyvauti civilineje
apyvartoje, t.y. kuriuos galima buvo pirkti, parduoti, dovanuoti ir t.t., 
daiktai, išimti iš komercines apyvartos – daiktai, kurie negalejo
buti privacios nuosavybes objektais ir kurie negalejo dalyvauti civilineje
apyvartoje. R. teiseje egzistavo šie išsamus daikto išemimo
iš civilines apyvartos pagrindai: Dievo teise ir zmoniu sukurta teise. 
1. Res divini iuris (daiktai, priklausantys dieviškajai teisei): a) res
sacrae – ypatingu šventu valstybiniu aktu buvo paskirti dievams
(šventyklos, altoriai); b) res religiosae – tarnave mirusiuju pagarbai
išreikšti (kapai); c) res canctae – daiktai, kuriuos ir be
švento akto gyne dievai (miesto sienos ie vartai). 2. Humani
iuris: a) res communes omnium (bendri daiktai) – oras, juros bei ju krantai.
Šie daiktai priklause visiems; b) res publicae in publico usu (bendrai
naudojamas viešasis turtas: pvz. keliai, aikštes, teatrai, pirtys) ir
res publicae in pecunia populi (valstybinis turtas, pvz. rudynai). Abi
rušys priklause valstybei.
19. Res mancipi – res nec mancipi. Res mobiles – res soli.
Res mancipi buvo priskiriami itin svarbus ukiui daiktai -–Italijos zemes,
vergai (seniausiais laikais – ir zmona bei vaikai), kinkomieji bei
krovininiai keturkojai gyvuliai (arkliai, asilai, jauciai, mulai),
seniausieji kaimo zemiu servitutai. Visi kiti daiktai buvo priskiriami prie
res nec mancipi. Res mancipi galima buvo perduoti kitam asmeniui tik ius
civile nustatyta tvarka, t.y. mancipatio arba in iure cessio. Šiu formu
tikslas buvo daiktu, sudaranciu romenu šeimos ukini pagrinda, apyvartos
kontrole. Daiktu klasifikavimas i kilnojamuosius ir nekilnojamuosius turejo
mazesne reikšme. Kilnojamiesiems daiktams priklause bet kokie daiktai,
kuriuos galima perkelti iš vienos vietos i kita arba kurie patys juda.
Nekilnojamieji – zeme, jos gelmes, statiniai, sodiniai. Visiems šiems
daiktams buvo taikomas principas - ”viskas, kas pastatyta ant
paviršiaus, priklauso paviršiui”. Ši klasifikacija turi tam
tikra ryši su daiktu klasifikacija i res mancipi ir res nec mancipi.
Nekilnojamojo turto perdavimui R. teise nustate specialius budus, kurie buvo
tapatus res mancipi perdavimo budams.
20. Suvartojami ir nesuvartojami daiktai. Pagrindiniai ir papildomi daiktai.
Suvartojami yra tokie daiktai, kurie fiziškai sunaikinami viena karta
juos pavartojus. Pinigai taip pat buvo laikomi suvartojamais daiktais.
Nesuvartojami daiktai neišnyksta jais naudojantis, o jei ir
išnyksta, tai palaipsniui. Šios klasifikacijos reikšme
išryškejo prievolineje teiseje, nes tokiu sutarciu kaip nuoma,
paskola ir pan. objektas galejo buti tik nesuvartojami daiktai. Dalus yra
tokie daiktai, kuriuos galima padalyti i daugiau daliu, ir del to nenukencia
ju verte bei ekonomine paskirtis. Papildomi daiktai materialiai yra
savarankiški, taciau tarnauja pagrindinio daikto paskirciai, o drauge
paklusta pagrindinio daikto teisiniam rezimui. Papildomu daiktu rušys:
daikto dalys (savarankiškais teisiniu santykiu objektais galejo buti tik
tuo atveju, jei jas atskirdavo nuo pagrindinio daikto), priklausiniai
(susieti su pagrindiniu daiktu ekonomiškai, galejo egzistuti atskirai,
taciau ukiniuose santykiuose tikslingiau buvo juos naudoti kartu) ir vaisiai
(fructus, naturalus (kuriu atsiradima nulemia pagrindinio daikto biologines
savybes) ir civiliniai (kurie atsiranda del pagrindinio daikto civilines
apyvartos). Kol fructus naturale nera atskirti nuo pagrindinio daikto, jie
negali buti atskirais teisiniu santykiu objektais; vaisiai buvo skirstomi i
tuos, kurie yra pas asmeni, juos surinkusi, ir tokius, kuriuos galima buvo
surinkti, jei su jais buvu pasielgta teisingai, bet del neukiškumo jie
nebuvo surinkti.).
     21. Paprasti, sudetiniai ir surenkamieji daiktai. Pagrindiniai ir papildomi
daiktai.
Paprasti daiktai yra susieti naturaliais, neatskiriamais ir vientisais
saitais (vergas, medis). Sudetiniai daiktai sudaryti iš daugelio ivairiu
sudetiniu daliu, kurios kartu sudaro tam tikra atskira vieneta (laivai,
namai, spintos). Šiu daiktu teisinio rezimo ypatybe ta, kad i atskiras
ju dalis nebuvo pripazistamos jokios ypatingos teises (ypac nuosavybes).
Principas – sudetines dalies likimas yra toks pat kaip ir pagrindines.
Surenkamuosius daiktus sudare tos pacios rušies fiziškai
savarankišku daiktu rinkinys, pvz. biblioteka. Šie daiktai galejo
buti laikomi atskiru teisiniu vienetu, kuris išlikdavo net ir pakeitus
atskiras jos dalis. Kaip visuma jie galejo buti uzstatomi, parduodami ir pan.
Papildomi daiktai materialiai yra savarankiški, taciau tarnauja
pagrindinio daikto paskirciai, o drauge paklusta pagrindinio daikto teisiniam
rezimui. Papildomu daiktu rušys: daikto dalys (savarankiškais
teisiniu santykiu objektais galejo buti tik tuo atveju, jei jas atskirdavo
nuo pagrindinio daikto), priklausiniai (susieti su pagrindiniu daiktu
ekonomiškai, galejo egzistuti atskirai, taciau ukiniuose santykiuose
tikslingiau buvo juos naudoti kartu) ir vaisiai (fructus, naturalus (kuriu
atsiradima nulemia pagrindinio daikto biologines savybes) ir civiliniai
(kurie atsiranda del pagrindinio daikto civilines apyvartos). Kol fructus
naturale nera atskirti nuo pagrindinio daikto, jie negali buti atskirais
teisiniu santykiu objektais; vaisiai buvo skirstomi i tuos, kurie yra pas
asmeni, juos surinkusi, ir tokius, kuriuos galima buvo surinkti, jei su jais
buvu pasielgta teisingai, bet del neukiškumo jie nebuvo surinkti.).
22. Daiktiniu teisiu savoka ir rušys.
Civiliniu teisiu skirstymas i daiktines ir asmenines (prievolines) sudare
civilines teises sistemos pagrinda. Daiktines teises objektu bruozai: 1) tai
galejo buti tik materialus daiktai (res corporales); 2) tai galejo buti tik
neišimti iš komercines apyvartos daiktai (res in commercio); 3) tai
galejo buti tik tie daiktai, kurie turejo individualius pozymius (species).
Daiktine teise nuo prievolines skiria ir tai, kad pirmoji yra absoliuti, o
antroji – salygine teise. Kad teise butu pripazinta daiktine, ji turi
pasizymeti dar dviem pozymiais: sekimo teise ir pranašumo teise.
Pirmuoju atveju teise seka paskui daikta, t.y. perduodant daikta iš
vienu ranku i kitas, treciajam asmeniui išlieka su šiuo daiktu
susijusi daiktine teise. Pranašumo teises esme ta, kad ji yra labiau
privilegijuota kitu prievoliniu teisiu, susijusiu su tuo paciu daiktu,
atzvilgiu. Romenai apibrezdavo daiktine teise kaip ius in re. Kalbant apie
daiktine teise, nekalbama apie santyki tarp subjekto ir daikto. Šiuo
atveju kalbame apie santyki tarp keliu subjektu, atsizvelgiant i tai, koks
teisinis santykis yra vieno iš ju su tam tikru daiktu. R. teiseje
daiktines teises pobudi pirmiausia turejo nuosavybes teise. Tai buvo
vienintele “pilna” daiktine teise. Egzistavo ir “ribotos” daiktines teises,
tarnavusios kokiam nors subjektui svetimo daikto atzvilgiu, iura in re
aliena. Šioms teisems priklause servitutai, uzstatas, o paskutineje
romenu teises vystymosi fazeje prie šiu teisiu prisidejo ir amzina nuoma
bei paviršiaus teise.
23. Valdymo (possesio) ir laikymo (detentio) savokos.
Romos teisininkai grieztai atskyre nuosavybe ir valdyma. Valdymas buvo
ginamas interdiktu pagalba. Skirtingai nuo nuosavybes teises, valdymas
nesuteikia teises pareikšti ieškini bet kuriam pazeidejui, valdymas
neatsinaujina ipso iure sugrizus iš nelaisves, tiesiogiai nepereina
paveldejimo keliu. Valdymas yra neteisine, bet faktine busena. Valdymas buvo
suprantamas kaip faktinis daikto turejimas siekiant ji sau pasilikti.
Valdymas gali apskritai netureti jokio teisinio pagrindo, pvz. kai vagis
valdo pavogta daikta. Teisiniu valdymas tapdavo tik tada, kada buvo
garantuota jo teisine gynyba, o kad taip butu, valdymas privalejo tureti
šiuos elementus: objektyvuji ir subjektyvuji. Pirmasis reiške
faktini daikto turejima – corpus. Šio elemento esme ta, kad daikta
turintis asmuo gali daryti su juo ka nori. Subjektyvusis elementas
reiške nora pasilikti daikta sau, atmetant bet kuriuos treciuosius
asmenis. Jis buvo vadinamas animus rem sibi habendi, arba animus. Laikymas –
tai faktinis daikto turejimas, kai asmuo neturi tikslo pasilikti daikta sau,
bet valdo ji treciojo asmens vardu. Skirtingai nuo possesio, detentio turi
tik viena iš pirmajam butinu dvieju elementu – tai corpus. Teise i
valdymo gynima turejo betarpiškai pats valdytojas, tuo tarpu detentorius
toki gynima galejo gauti tik tarpininkaujant daikto savininkui.
     24. Valdymo isigijimas ir pasibaigimas.
Yra zinomi keli valdymo atsiradimo budai:
2)       Corpore et animo. Corpus geriausiai apibreziamas kaip
materialinis santykis su daiktu; animus yra noras ta daikta valdyti.
Kilnojamiesiems daiktamsvaldymas dazniausiai budavo igyjamas paprastu budu:
t.y. daikta perduodant. Daiktas patekdavo i norincio ji isigyti asmens valdymo
sfera ir tuo atveju, kai ji perduodavo pastarojo namuose, nors jam ir nesant.
     3)       Ypatingi atvejai. Solo animo (vieno valia).
     a) Traditio brevi manu. Jeigu valdytojas parduoda, dovanoja ar skolina
detentoriui tam tikra daikta, pastarasis pradeda ji valdyti, kai abi šalys
del to susitaria.
     b) Constitutum possessorium. Asmuo igyja valdyma be perdavimo akto, vien
remiantis valios išreiškimu, jei daikto valdytojas pareiškia
esas pasiryzes perduoti šiam asmeniui daikta, taciau pats likti
detendoriumi.
4)       Sugebejimas igyti valdyma. Šiai faktiniai busenai
uzteko ir mazesnes valios, todel globotinis vaikas iki 7 metu galejo ir be
globejo igyti valdyma, jei jis pakankamai suprato savo veiksmu reikšme.
Asmenys, kurie buvo kieno nors valdzioje, negalejo savarankiškai igyti
turtiniu teisiu.
5)       Valdymo igijimas per tarpininkus. Klasikine teise iš
esmes nepripazino valdymo igijimo per tarpininkus. Kiek veliau teise numate tam
tikras išimtis prokuratoriaus naudai, o Justinianas jau iš esmes
leido.
6)       Valdymo praradimas. Galiojo taisykle, jog valdymas
egzistuoja tol, kol valdytojas veikia daikta taip, kaip jis veiktu igijes
nuosavybes teise. Valdymas prarandamas, kai valdytojas laisva valia arba
prieš savo valia netenka galios viešpatauti daiktui. Tai ivyksta,
valdytojas praranda: 1. corpore (pvz. valdytojas iš baimes atsisako savo
zeme atsiimti iš okupanto); 2. animo, neveiksnus asmuo negali atsisakyti
nuo valdymo; 3. animo et corpore, kai valdytojas perduoda daikta kitam
asmeniui, pameta arba miršta. Kilnojamuju daiktu valdymas prarandamas tuo
momentu, kai daikta uzvaldo kitas asmuo, o nekilnojamuju – kai valdytojas
suzinojo, jog daiktas jau yra laikomas kito asmens.
     25. Valdymo apsauga
Viena iš pagrindiniu valdymo fakto sukeliamu teisiniu pasekmiu ta, kad
ji gina teise. Svarbiausias valdymo gynimo bruozas R. teiseje buvo tas, kad
byloje del valdymo ne tik nereikejo irodyti teises i gincijamaji daikta, bet
net buvo draudziama gristi savo reikalavimus tokia teise. Tokio pobudzio
byloje buvo butina ir pakankama nustatyti du faktus: a) valdymo fakta; b)
valdymo pazeidimo fakta. Valdymo gynimas, pagristas vien tik minetu faktu
nustatymu, ir buvo vadinamas posesoriniu gynimu. Jo priešingybe buvo
petitorinis procesas, kuriame buvo reikalaujama irodyti asmens teise i
gincijama daikta. Valdymas buvo ginamas ne ieškiniais, o posesoriniais
interdiktais, kurie buvo salyginiai magistratu isakymai. Interdiktai: 1.
Interdictum retinendae possessionis: a) interdictum utribi buvo duodamas
kilnojamuju daiktu valdymui apsaugoti. Juo galejo naudotis tirk daikto
valdytojas, kurio valdymui buvo trukdoma, tiek ir valdytojas, kuris valdyma
apskritai prarado. Valdymas turejo buti ne ydingas.b) interdictum uti
possidetis buvo skirtas valdymui nekilnojamiesiems daiktams apsaugoti. Ydingo
valdymo atveju interdikto pagalba daiktas galejo buti atimtas iš
faktinio valdytojo. 2. Interdictum recoperendae possesionis: a) interdictum
unde vi buvo taikomas tik nekilnojamuju daiktu atzvilgiu, jei iš
valdytojo valdymas buvo atimtas jega. b) interdiktas de vi armata buvo
ginamas asmuo, iš kurio valdyma daiktui vieneriu metu senaties terminas,
šiam interdiktui jis apskritai nebuvo taikomas. c) interdiktas de
precario buvo paduodamas asmens, kuriam daiktas buvo atiduotas naudotis iki
pareikalavimo, atzvilgiu. 3) Interdiktas adibiscendae possessionis:
interdictum Salvianum ir interdictum guorum bonarum. Šie interdiktai
buvo ne tiek posesorinio, kiek petitorinio pobudzio, kadangi jais buvo
siekiama ne apginti, bet igyti valdyma, kurio anksciau nebuvo.
26. Nuosavybes savoka ir rušys.
Pagrindine daiktine teise yra nuosavybes teise (dominium, proprietas), kuri
buvo vienintele pilna daiktine teise. Nuosavybe suteikia galimybe savininkui
daryti su materialiniu daiktu viska, ko nedraudzia teise. Pagal ius civile
savininkas galejo buti tik R. pilietis – kviritas, todel ir pati nuosavybe
buvo vadinama kviritine. Augant prekinei apyvartai pasitaikydavo nemazai
atveju, kad perleidziant nuosavybe i res mancipi buvo išvengiama
formaliu veiksmu ir apsiribojama neformalia tradicija. Šiais atvejais
igijejas igaudavo tik valdymo teise, tik praejus igyjamosios senaties
terminui, ji galejo peraugti i kviritine nuosavybe. Jei iš valdytojo
buvo atimamas daiktas, jis galejo pareikšti ieškini, jo formuleje
buvo daroma prielaida, kad ieškovas valde gincijama daikta visa butina
igyjamosios senaties laikotarpi. Toks valdymas buvo apibreziamas kaip
bonitarine arba pretorine nuosavybe. Peregrinu nuosavybe gyne ju teisines
sistemos. Peregrinu nuosavybe, kaip atskira teisine kategorija, išnyko
po to, kai Karakula 212m. praktiškai visiems R. imperijos gyventojams
suteike pilietybe. Bendroji nuosavybe: pagal R.t. daiktas galejo priklausyti
ne vienam, bet keliems asmenims, kurie ji valdydavo bendrai. Kiekvienas
bendrasavininkas turejo teise laisvai disponuoti savo dalimi ir proporcingai
turimai daliai, gaudavo nauda bei privalejo vykdyti daiktui uzdetas ivairias
prievoles.
27. Nuosavybes teises ryšys su daiktine teise.
Daiktine teise yra asmens juridinis viešpatavimas daiktui. Pats
viešpatavimas gali buti ivairaus laipsnio ir pobudzio, todel daiktines
teises nera vienodos. Pagrindine daiktine teise yra nuosavybes teise, kuri
tarp egzistavusiu penkiu buvo vienintele pilna daiktine teise. Visos kitos
buvo ribotos. Nuosavybes teise apskritai yra viena iš pagrindiniu
teisiu. Romenu teiseje nuosavybe praejo labai ilga evoliucijos kelia, taciau
galiausiai ji susiformavo kaip subjektine teise, kuri tam tikra prasme net
nuleme visos teisines sistemos pobudi. Nuosavybe, kaip teisine institucija,
yra istorine kategorija. Pagal daugeli valstybes kilmes teoriju valstybe kaip
tik del to ir atsirado, kad apsaugotu šia pagrindine teise.
28. Nuosavybes teises turinys. Ius utendi, ius fruendi, ius obutendi.
Nuosavybes teise, romenu supratimu, viena vertus, nurodo tos teises subjektui
laisves ribas (pozityvioji nuosavybes teises funkcija), kita vertus, yra jos
laisves garantas (negatyvioji nuosavybes teises funkcija, kuri pašalina
galimybe tretiems asmenims kištis i svetima nuosavybe). Jau viduramziais
buvo bandymu nuosavybes teises turinio elementus suskirstyti i pagrindinius
ir papildomus. Pagrindiniai – disponavimo, atgavimo teise; papildomi –
naudojimosi teise, daikto turejimo teise, taip pat teise surinkti ir naudotis
jo vaisiais (ius possidendi, utendi et fruendi). Ius utendi et fruendi
reiškia, kad savininkas gali daiktu naudotis bei surinkti jo duodamus
vaisius. Jis taip pat gali daikta suvartoti ar sunaikinti (ius abutendi). R.
civilineje teiseje galiojo principas, jog daikto vaisiai, nuo ju atskyrimo
nuo motininio daikto momento, tapdavo motininio daikto savininko nuosavybe
(separatio).  Ius possidendi reiškia to daikto turėjimo teisę,
bet ne jo valdymo faktą. Vadinasi, savininkui praradus faktinį
valdymą, nebuvo prarandama nuosavybė, o drauge ir ius possidendi.
Savo teises savininkas galėjo įgyvendinti pretorinių
procesinių priemonių pagalba, reikalaujant išduoti jam
priklausantį daiktą. Ius disponendi - tai teisinio disponavimo
daiktu galimybė. Tai reiškia, kad savininkas galėjo jam
priklausantį daiktą parduoti, dovanoti ir t.t. Savininkas,
praradęs bet kurią iš šių teisių, nenustoja
būti nuosavybės teisės subjektu. Nuosavybė yra
vienalytė ir elastinė teisė, todėl nenustoja tarnauti jos
savininkui net ir tada, kai jo teisės dėl įvairių
apribojimų būna maksimaliai sumažintos. Teoriniu
požiūriu nuosavybė yra neribota teisė. Taigi, teisė
- tai daiktinė ir autonominė asmens teisė valdyti (naudoti ir
disponuoti materialiu daiktu), kuri iš esmės yra neribojama,
tačiau tik tiek, kiek ji nepažeidžia egzistojančios
teisėtvarkos.
     29. Pirminiai nuosavybės teisės įgijimo būdai.
     Usucapio (įgyjamoji senatis) - tai nuosavybės
teisės įgijimas tam tikram daiktui, kuris atsiranda dėl jo
valdymo įstatymų nustatytam laikotarpiui. Usucapio institucijos
tikslingumą romėnai pagrindė būtinumu panaikinti
teisinės padėties netikrumą daikto nuosavybės sferoje.
Šiuo būdu galėjo pasiremti ir asmenys, kurie įgijo
kokį nors daiktą, nesilaikydami reikiamos teisinės formos ir
todėl neįgijo nuosavybės teisės. Usucapio turėjo 5
pagrindinius bruožus: 1) Res habilis - apibūdino objektą, į
kurį galima buvo įgyti nuosavybės teisę usucapio būdu;
2) Titulus - valdymui daiktas turėjo būti įgytas teisėtai;
3) Fides - valdytojo gera valia, kuri turėjo egzistuoti bent daikto
užvaldymo momentu; 4) Possessio - tik civilinis valdymas sukelia
nuosavybės teisės atsiradimą usucapio keliu. Šis valdymas
turi būti pagrįstas faktiniu daikto valdymu (corpus) ir valia
šį daiktą pasilikti sau (animus); 5) Tempus - skirtigų
daikto valdymo terminai. Kilnojamuosius daiktus reikėjo valdyti vienerius
metus, nekilnojamuosius - 2 metus. Occupatio (užvaldymas) -
seniausias būdas, kuris buvo taikomas įgyjant nuosavybę į
užvaldytą niekieno daiktą (res nullius). Romėnų
teisė res nullius statusą pripažino ferae bestiae (laukiniai
gyvuliai - visi laukiniai gyvuliai, esantys laisvėje, nepriklausomai nuo
to, kam priklausė sklypas, kuriame jie gyvena, buvo pripažįstami
res nullius), thesaurus (lobis - vertingi daiktai, kurie taip ilgai buvo
pasliepti, jog pasidarė neįmanoma nustatyti jų savininko), res
derelictae (palikti daiktai - derelikcija -tai atsisakymas nuosavybės
laisva valia atiduodant kilnojamojo daikto valdymą ar galutinai paliekant
žemės sklypą) ir res hostiles (daiktai, esantys R. teritorijoje
ir priklausantys piliečiui tos valstybės, su kuria R. pradėjo
karo veiksmus). Specificatio (perdirbimas) - nuosavybės
teisės įgijimo būdas, kuris reiškė esminį daikto
perdirbimą, šitaip sukuriant visiškai naują daiktą.
Nuosavybės teisės klausimas sprendžiamas atsižvelgiant
į tai, ar naujai sukurtą objektą galima buvo grąžinti
į pirmykštę padėtį, ar ne. Sujungimas ir
sumaišymas. Accessio vedė prie nuosavybės įgijimo
šalutiniams daiktams, kurie pastoviam laikui buvo prijungti prie
pagrindinių daiktų ir tuo būdu ekoominiu požiūriu tapo
jų sudėtine dalimi. Šis procesas vyko prieaugis priklauso
pagrindinio daikto savininkui taisyklės pagrindu. Confussio
(skysčiams) ar commixio (kieti) būdu sumaišyti daiktai, jei
jų negalima buvo atskirti, sudarydavo bendrą nuosavybę. 
Vaisių įgijimas - vaisius priklauso motininio daikto
savininkui, kuris nuosavybės teisę į vaisius įgydavo
pirminiu būdu, išimtis tik vaisiams siuarąja prasme. Daikto
savininkas, išnuomodamas savo daiktą, įgalioja nuomininką
juo naudotis, tuo momentu, kai nuomininkas savininkui sutinkant pasiima
nuomojamojo daikto vaisius, jis traditio būdu įgyja nuosavybės
teisę į juos. Sąžiningas valdytojas įgyja
nuosavybės teisę į vaisius nuo jų atsiskyrimo momento.
Vienintelė buvo sąlyga, kad vaisių atsiskirymo momentu subjektas
būtų sąžiningas valdytojas.
     30. Iðvestiniai nuosavybës teisës ágijimo bûdai.
     Mancipacija - mancipacijos metu dalyvaudavo svërëjas, 5
liudytojai, res mancipi ágijëjas ir daikto savininkas. Labai
formalus ir senas. Nuosavybës perdavimo mancipatio bûdu objektas
buvo tik res mancipi. Ðio akto dalyviais galëjo bûti tik R.
pilieèiai. In iure cessio (perleidimas teisme) - tariamas vindikacinis
pocesas, kurio metu perleidëjas buvo atsakovas, o ágijëjas -
ieðkovas. In iure cessio bûdu buvo galima perduoti nuosavybæ
á res mancipi ir res nec mancipi. Ðiuo bûdu taip pat buvo
galima ágyti ar atsisakyti nuo servitutø bei kitø
teisiø, galëjo naudotis tik R. pilieèiai. Traditio 
(perdavimas)- ði forma pagimdyta ius gentium ir svarbiausia joje ne forma,
bet tyrinys. Materialus valdymo perdavimo aktas. Sàlygos: daiktas
turëjo bûti faktiðkai perduotas, perleidimo faktà
turëjo lydëti perleidëjo valia perduoti nuosavybæ bei
priëmëjo valia tà nuosavybæ ágyti iusta causa,
turëjo egzistuoti tinkamas teisinis pagrindas. Traditio skyrësi nuo
mancipatio ir in iure cessio: traditio galima ávykdyti ðalims
nedalyvaujant, t.y. per treèiuosius asmenis; jeigu mancipacija ir in
iure cessio, átepus sàlygas ir terminus, buvo niekinës, tai
traditio - ne. Negalima perduoti tik servitutø, nes tai res
incorporales, jiems negalima taikyti valdymo; traditio negalëjo padaryti
tas, kas nevaldë, arba nelaikë daikto.
     31.   Nuosavybës teisës gynimas.
Pagrindiniai ieðkiniai, tarnavæ savininko nuosavybës teisës
gynimui R.t. buvo rei vindicatio (vindikacinis ieðkinys) ir actio negatoria
(negatorinis ieðkinys). Ðie ieðkiniai turëjo daiktiná
pobûdá, priklausë pretorinëms gynybos priemonëms.
Jeigu daikto savininkas yra ir jo valdytojas, jis turëjo teisæ
naudotis posesorine gynyba, kurià garantavo atitinkami interdiktai. 
Rei vindicatio - materialine-teisine prasme vindikacinis ieðkinys -
nevaldanèiojo savininko reikalavimas valdanèiajam nesavininkui
dël daikto sugràþinimo.
     37. Santuokos sudarymas ir nutraukimas
Dar iki santuokos sudarymo buvo sponsalia (sužadėtuvių)
institutas. 3 santuokos arba manus žmonai sudarymo būdai: 
Confarreatio – religinis aktas. 10 liudytojų, žyniai, tik tokioje
santuokoje gimę vaikai galėjo tapti aukštais bažnytiniais
pareigūnais; Coemptio – žmonos tariamas pirkimas iš jos
pater familias arba globėjo. Tai mancipacio. 5 liudytojai ir
svėrėjas su svarstyklėmis. Usus – faktinis santuokinis
gyvenimas 1 metus. Šie būdai – tai cum manus santuokos sudarymui.
Klasikiniu periodu sine manu – vienintelė santuoka. Sudaroma paprastu
besituokiančiųjų susitarimu, lydima kai kuriu buitinių
papročių. Kad santuoka būtų teisėta, reikėjo: 1)
amžius – vyrams 14 m., moterims – 12 m.; 2) sutikimas sudaryti
santuoką; 3) ius conubii. Būtina teisinė santuokos egzistavimo
prielaida yra ta, kad per visą santuokos laiką išliktų tos
sąlygos, kurios buvo būtinos susituokiant. Paprastai santuoka
pasibaigdavo vieno iš sutuoktinių mirtimi. Santuokos nutraukimo
pagrindu pirmiausiai būdavo capitis deminutio. Santuoką cum manu
galima buvo nutraukti vyro arba jo pater familias valia. Santuoka sine manu
galėjo būti nutraukta ne tik abiejų sutuoktinių susitarimu,
bet ir vieno valia. Teisinių pagrindų santuokai nutraukti
nereikėjo. Ištuokos principas – vienas pagrindinių šeimos
principų. Turtinės sankcijos – jei kaltas vyras, jis prarasdavo
donatio, jei žmona – kraitį.
38. Sutuoktinių tarpusavio santykiai
Cum manu santuokoje žmona paklusta vyro valdžiai. Panašiu
į vindikacinį ieškinį vyras galėjo
susigrąžinti žmoną, palikusią namus, gali
įvairiai bausti, net užmušti, parduoti vergovėn.
Žmona neturi teisnumo. Ji yra savo vyro įpėdinė, bei savo
agnatų. Sine manu žmona išsaugodavo savo teisinį
statusą. Jokios drausminės valdžios vyras neturi. Ji
galėjo sudaryti su savo vyru turtinius sandorius. Dovanojimas buvo
draudžiamas. Kiekvienas iš sutuoktinių buvo turtiniu
atžvilgiu nepriklausomas. Negali vienas kitam reikšti negarbės
ieškinių. Vienas kitą privalo saugoti. Išlaikyti
šeimą buvo vyro pareiga. Žmona ir vaikai galėjo
reikalauti išlaikymo. Santuokos sudarymo metu vyrui duodamas ypatingas
kraitis – dos, jį iš savo turto išskirdavo žmona arba jos
pater familias ar globėjas. Įforminamas specialiu aktu. Dos
turėjo apsaugoti vyrą nuo ištuokos žmonos iniciatyva.
Donatio – ikivestuvinės dovanos žmonai. Lygus dos, kaip žmonos
teisių garantija.
39. Tėvų ir vaikų tarpusavio santykiai
Tėvų ir vaikų santykius apsprendė patria potestas. R.t.
pripažino tik tėvo valdžią vaikams. Motina į savo
vaikus neturėjo jokių teisių net ir po jo mirties. Patekdavo
agnato globon. Santuokoje sine manu nebuvo net savo vaikų agnate.
Santykių pagrindas – teisėta santuoka ir teisėta šeima.
Nesantuokiniai vaikai teisiniu požiūriu buvo svetimi savo
tėvams. Vėliau pripažino motinos ir jos giminių
atžvilgių kognatais. Tėvo neturėjo. Asmeninių
santykių sferoje nuo pater familias priklausė naujagimio gyvenimas.
Teisinių santykių sferoje vaikai – personae alieni iuris.
Tėvas atsakė už vaikų deliktus padarytą
žalą. Laikui bėgant patria potestas prarado savo
patriarchalinį pobūdį. Turtas, kurį sūnus
įgydavo tarnaudamas kare ar valstybinėje tarnyboje, buvo jo
nuosavybė. Vėliau – ir iš motinos ar jos giminaičių
paveldėtas turtas. R. imperijos pabaigoje iš patria potestas liko
tik šešėlis. Buvo pripažintas vaikų turtinis
nepriklausomumas. Šeima jau nebe teisinis vienėtas, bet
savarankiškų teisinių santykių subjektų
sąjunga. Neteisėtus vaikus galima buvo įteisinti legitimatio
būdu. Galima buvo įsūnyti ir svetimus vaikus (arrogatio).
40. Paveldėjimas pagal testamentą.
Pagal R.t. testamentas – vienašalis palikėjo paskutiniąja
valia paremtas sandoris, įvykdytas laikantis nustatytų
formalumų, siekiant paskirti savo teisių ir pareigų
perėmėją (įpėdinį). Paveldėjimui pagal
testamentą teikiama pirmenybė. Senoji ius civile žinijo 2
testamento rūšis: testamentum comitiis colatis ir testamentum in
procinctu. Pirmasis buvo tvirtinamas taikos metu du kartus per metus
kurijų susirinkimuose. Antrasis – prieš išsiruošusius
mūšiui karius. Abi rūšys buvo pakankamai nepatogios,
todėl atsirado testamentum per mancipationem. Mancipatio buvo dirbtinai
pritaikytas palikėjo interesams tenkinti. Jis visą savo turtą
perduodavo jo paties pasirinktam patikėtiniui, kuris įsipareigodavo
įvykdyti visus palikėjo patvarkymus dėl turto jo mirties
atveju. Rašytinė mancipationem forma labai paplinta. Turėjo
būti liudytojų užantspauduotas ir pasirašytas. Buvo ir
viešieji testamentai. Reikėjo tam tikrų materialinių
sąlygų. Testatorius turėjo turėti testamentinį
teisnumą. Testamentas turėjo būti sudarytas certa asmeniui,
jei incerta, negaliojo. Viena svarbiausių sąlygų – institutio
heredis – visą palikimą testatorius turėjo palikti vienam
įpėdiniui. Antrojo įpėdinio paskyrimas. Testatorius
galėjo panaikinti testamentą, sudarydamas naują. Palikimas
buvo apmokestinamas 5%, per penkias dienas nuo testatoriaus mirties
turėjo būti iškilmingai atplėšiamas magistratų
ir paskelbiamas.
     41. Paveldėjimas pagal įstatymą (ab intestato)
Jeigu mirusysis nepaliko testamento arba palikto testamento dėl kokių
nors priežasčių negalima buvo įvykdyti, buvo šaukiami
įpėdiniai, turintys teisę paveldėti pagal
įstatymą. 3 paveldėjimo pagal įstatymus (ab intestato)
sistemos: 1- senosios ius civile paveldėjimas pagal
įstatymą, kurios pagrindas – agnatinė giminystė.
Paveldėjimo teisė priklausė trijų eilių giminėms:
sui heredes, agnati proximi ir gentiles sui heredes – visi mirusiojo
valdžioje buvę asmenys. Sui heredes teisė paveldėti
laikė savaime suprantama teise. Ne visi jie buvo vieno giminystės
laipsnio, tai sąlygojo palikimo dalijimą kartomis. Nesant
įpėdinio sui heredes, paveldėti būdavo šaukiami
agnatus proximus – jo broliai ir seserys, motina, jei ji buvo cum manu
santuokoje su mirusiu. Nesant agnatų, buvo šaukiami gentiles, t.y tos
genties, iš kurios buvo kilęs palikėjas, nariai. Jeigu
artimiausi mirusiojo giminaičiai atsisakė priimti palikimą ar
mirė, jis neatitekdavo kitiems pagal eilę įpėdiniams,
tapdavo išmariniu (į iždą) arba niekieno. 2 – 
Pretorinė paveldėjimo teisės sistema – senų ir naujų
paveldėjimo teisės nuostatų derinimas. Pretorius savo ediktais
šaukė ir kitus įpėdinius, ne pirmos eilės gimines. Jis
suteikia kai kurias paveldėjimo teises kraujo giminėms. Pretoriaus
ediktas nustatė 4 šaukiamų paveldėti
įpėdinių eiles: unde liberi (visi sui pagal ius civile
emancipati); unde legitimi, unde cognati (visi kraujo giminaičiai); unde
vir aut uxor (mirusiojo sutuoktinis). 3 – Justiniano sistema (rėmėsi
tik kognatine giminyste) – šaukiami paveldėti visi vyriškosios
ir moteriškos giminės kognatai. 4 eilės: visi palikuonys
(descedentai); artimiausieji pagal laipsnį ascedentai (motina, tėvas,
močiūtė t.t.); netikri broliai ir seserys ir jų vaikai;
kiti šalutinės eilės giminaičiai.
     42. Prievolės (obligatio) samprata. Prievolės šalys.
Prievolė yra toks teisinins santykis, kada vienas subjektas –
skolininkas privalo atlikti kito subjekto – kreditoriaus naudai tam
tikrą veiksmą arba susilaikyti nuo atlikimo, o kreditorius turi
teisę reikalauti iš skolininko, kad jis įvykdytų savo
pareigą. Pagal XII lentelių įstatymą skolininkas
atsakė savo asmeniu. Laikui bėgant skolininko asmeninė
atsakomybė pasikeitė turtine. Respublikos laik-piu prievolė
buvo traktuojama kaip nematerialus daiktas. Prievolių apsaugai tarnavo
ieškiniai in personam. Prievolės objektu galėjo būti ir
daiktas. Tačiau kreditorius gali jį grąžinti tik iš
skolininko. Nuo prievolės atsiradimo pradžios numatytas
prievolės pasibaigimo laikas (įvykdymas). Prievolė
grindžiama šalių lygybės principu. Iš
pradžių prievolės teisinės pasekmės liečia tik
tuos asmenis, kurie dalyvavo ją nustatant. Vėliau imta leisti
atstovavimą, asmenų pasikeitimą prievolėje. Novacija –
pasibaigimas pradinės prievolės, kurioje dalyvavo vienas
kreditorius, ir sukūrimas naujos prievolės, kurioje dalyvauja jau
kitas kreditorius. Kitas būdas – cedentas, skirdamas asmenį, kuriam
norėjo perleisti savo reikalavimo teisę, savo atstovu, į
ieškinio formulę įrašydavo išlygą, kad visa
tai, ką cesionarijus išieškos iš debitoriaus, jis turi
teisę niekam neatsiskaitydamas įjungti į savo turtą. Toks
atstovas – procurator in rem suam (įgaliotasis savo naudai). Jų
santykiai pagrįsti pavedimo sutartimi. Teoriškai R. teisė
niekada nepripažino teisių perleidimo prievolėje. Buvo
teikiama tik teisminė interesų apsauga. Ceduoti buvo leidžiama
ne visas teises. Jeigu reikėjo pradinį skolininką pakeisti
nauju, buvo reikalaujama kreditoriaus sutikimo. Prievolių pusėse
gali būti vienas ra daugiau asmenų. Vienas skolininkas arba
kreditorius galėjo būti pagrindinis, kitas – šalutinis.
Keletas kreditorių ar debitorių galėjo turėti dalinę
arba solidarinę teisę arba pareigą.
     43. Prievolių atsiradimo pagrindai. Prievolių rūšys.
Du pagrindiniai prievolių atsiradimo pagrindai: sutartys (contractus) ir
teisės pažeidimai (delicta). Vėliau atsirado prievolės,
kurios buvo kilusios ne iš sutarčių ir ne iš
deliktų. Buvo vadinamos prievolės tarsi iš sutarties ir tarsi
iš deliktų. Sutartys – svarbiausias prievolių šaltinis.
Tai tam tikras dviejų ar daugiau subjektų susitarimas.
Pereinamąja sutarties forma senojoje romėnų teisėje buvo
paskolos sutartis – nexum, aktas analogiškas mancipacijai, sudaromas
dalyvaujant 5 liudytojams ir svėrėjui, jos formuluotėje jau
yra sankcija. Stipuliacijos sutartis atsirado III a.pr.m.e. Stipulatio –
žodinis susitarimas klausimo ir atsakymo forma. Laikui bėgant, vis
didesnis dėmesys kreipiamas į šalių vidinę
valią, skolininkas buvo atlaisvintas nuo asmeninės
atsakomybės, atsakė turtu, sutartis pradėjo dalinti į
contractus (teisės pripažintos, ieškiniu garantuotos sutartys)
ir pacta (susitarimai, neatitinkantys jokių sutarčių tipų
ir dėlto neturintys teisinės galios). 4 prievolių iš
sutarčių tipai: a) jei prievolei atsirasti pakanka vien
šalių susitarimo (konsensualinė sutartis); b) jei iš
daikto perdavimo (realinė sutartis); c) jei prievolė atsiranda
ištarus žodinę formulę (verbalinė); d) jei nustatyta
rašytinė forma (literalinė). Bevardės sutartys – kurios
neatitiko jokių tipų. Respublikinio laikotarpio sutartys buvo
vadinamos imperatyvinės teisės sutartimis – formalizmas jas
lydėjo visuomet. Dauguma realinių ir konsensualinių
sutarčių priklausė geros sąžinės
sutarčių rūšiai. Sutartys dar buvo skirstomos į
vienašales ir dvišales. Sinalagmatinės – dvišalės,
kuriose šalys turi prišinės lygiavertes prievoles (pirkimas-
pardavimas).
     44. Sutarčių galiojimo sąlygos.
Tam, kad sutartis galiotų, pagrindiniai jos elementai turi atitikti tam
tikrus reikalavimus. Pagrindiniai elementai: sutarties dalykas, pagrindas ir
šalių valia bei jos išreiškimo būdas. Dalykas –
ką debitorius įsipareigoja atlikti ir ko kreditorius turi
teisę reikalauti iš jo. Dalykas turi atitikti 4 sąlygas: a)
juo negali būti veiksmas prieštaraujantis teisei ir geriems
papročiams; b) jis turi būti įmanomas įvykdyti; c) jis
turi tenkinti kreditoriaus interesus; d) jis turi būti
įsipareigojimas kreditoriui, bet ne kitam asmeniui, ir
pasižadėti turi debitorius, o ne kitas asmuo. Prievolės
pagrindas – artimiausias betarpiškas tikslas, dėl kurio sudaryta
sutartis. Klasikinėje teisėje, jei sutarties pagrindas yra
netinkamas arba liko neįvykdytas, prievolė buvo laikoma
negaliojančia. Sutartys, kurių galiojimas priklausė nuo
jų pagrindo tinkamumo, vadinamos kauzalinėmis. Šalių
valia ir jos išreiškimo būdai – kadangi sutartis yra
šalių susitarimas, negali būti sutarties be šalių
valios sutapimo. Dėl valios ydų sutartis negalioja šiais
atvejais: 1. kai yra vien debitoriaus įsipareigojimas, bet nėra
kreditoriaus sutikimo, išskyrus votum – pažadas dviems, kuris
galioja savaime – ir pollicitatio – pažadas miestui, jei buvo padarytas
teisėtu pagrindu; 2. kai nesutampa šalių valios laikas; 3. kai
sutikimas nėra rimtas, duotas juokais. Valios išreiškimo
formos gali būti įvairios. Pagrindinės: žodis ir
raštas. Šalių valios ir išreiškimo sutapimas: 1) jei
abiejų šalių valia netikusiai išreikšta, tai senoji
R.t. pirmenybę atiduodavo valios išreiškimui; 2) jei valios
išreiškimas neatitinka tik vienos šalies valios, ir kita
šalis apie tai nežino, tai ta taisyklė negali būti
besąlygiškai taikoma. Error (klaida) – subjekto neteisingas
suvokimas aplinkybių, paskatinusių jį sudaryti tam tikrą
sandorį. Klaida turėjo teisinę reikšmę, jeigu
suklydimas yra esminis: a) error in negotio – klaida dėl sutarties
esmės – ji gali įvykti esant neformalioms sutartims; b) error in
persona – klaida dėl asmens, su kuriuo sudaroma sutartis,
tapatybės; c) error in corpore – klaida dėl sutarties dalyko. 3)
asmens valia sutartyje turėjo būti išreikšta
sąmoningai ir savarankiškai, laisvai, be išorinės
neteisėtos įtakos. 4) asmuo turi būti teisnus ir veiksnus.
Neesminiai elementai – sąlygos ir terminas.
45. Prievoliu pasibaigimo budai.
Romoje galiojo taisykle: kokiu budu mes istojame i prievole, tokiu ir nuo jos
išsilaisviname. Prievoles pasibaigimas – solutio. Seniausiais laikais
solutio reiške skolininko išlaisvinimas iš grandiniu, veliau –
nuo asmenines priklausomybes kreditoriui ir pagaliau prievoles ivykdyma.
Prievoles pasibaigdavo: prievoles ivykdymas – svarbiausias budas.
Prievole galejo ivykdyti ne tik skolininkas, bet ir kitas asmuo, net be
skolininko sutikimo. Ja ivykdyti reikejo kreditoriui arba asmeniui, kuri jis
nurodys. Buvo reikalaujama, kad vykdytojas butu asmuo, turintis teise
disponuoti savo turtu. Ivykdyma priimti galejo tik veiksnus asmuo.
Reikalavimai: 1. Ivykdymas turejo tiksliai atitikti prievoles turini. 2. Jei
kreditorius atsisako priimti prievole arba negali jos priimti del to, kad, pvz.
išvykes, tai skolininkas gali perduoti skolos suma su procentais depozitan
i izda. 3. Jei debitorius (skolininkas) turi kelias prievoles, tai teise
iskaityti eilini mokejima i ta ar kita skola priklauso skolininkui. 4. Ivykdymo
vieta pripazistama atsakovo gyvenamoji vieta, o šaliu susitarimu – Roma.
5.Prievole turi buti ivykdyta laiku. Iskaitymas (compensatio) – jeigu
kreditorius turi reikalavima skolininkui, o skolininkas kreditoriui, tai esant
tam tikroms salygoms šie reikalavimai toje dalyje, kurioje vienas kita
padengia, laikomi ivykdytais ir išieškojimui priklauso tik likutis.
Prievoliu iskaitymo salygos, iskaitomi tik: priešiniai, galiojantieji,
vienarušiai, subrende, aiškus reikalavimai. Novacija yra
sutartis, kuria egzistuojanti prievole panaikinama, nustatant vietoj jos nauja
prievole. Atledimas nuo skolos šaliu susitarimu arba vienašaliu
kreditoriaus veiksmu. Buvo atliekamas imaginaria solutio – tariamas
ivykdymas. Tariamojo prievoles ivykdymo rušis yra acceptilatio –
kreditoriaus zodinis pareiškimas, kad jis atgavo skola. Skolininko ir
kreditoriaus sutapimas viename asmenyje (confusio) – dazniausia paveldejimo
keliu. Prievole pasibaigia, nesant galimybes ja ivykdyti – jei
prievoles dalykas zuvo be skolininko kaltes, tai fizinis negalimumas ivykdyti
prievole. Prievole, kurios dalykas neimanomas, yra niekine. Šalies mirtis
prievoles nenutrukdavo, nes ipedinis buvo universalus teisiu peremejas. Tik
skolos iš deliktu pasibaigdavo kartu su kaltojo mirtimi.
46. Atsakomybe uz prievoliu pazeidima.
Skolininkas uz prievoles neivykdyma, netinkama ivykdyma ir ivykdymo termino
praleidima atsake nustatyta tvarka. Romos teisininkai i zalos savoka junge du
elementus: a) pozityvius nuostolius,t.y kreditoriaus turetos išlaidos,
jo turto netekimas arba suzalojimas; b) negauta nauda, t.y. kreditoriaus
negautos pajamos, kurias jis butu gaves, jei skolininkas butu ivykdes
prievole. Dazniausiai zalos atlyginimo dydis buvo nustatomas pagal
kreditoriaus interesa. Atlyginami turejo buti tiesioginiai nuostoliai, t.y.
artimiausios juridinio fakto, kuris yra zalos atlyginimo pagrindas, pasekmes.
Skolininkas atsake uz prievoles pazeidima tik esant jo kaltei. Kalte: tycine
(dolus), neatsargumas (culpa). Tycine: sunkiausia kaltes forma, šiuo
atveju skolininkas visuomet privalo atlyginti zala. Neatsargumas –
skolininkas nenumato savo veiklos pasekmiu, bet turi jas numatyti.: culpa
lata – didelis neatsargumas ir culpa levis – mazas neatsargumas. Uz culpa
lata atsake kaip dolus. Culpa levis sukeldavo atsakomybe tik tada, jei
sutartis buvo sudaryta tik jo interesams arba abieju šaliu interesais.
Veliau šios kaltes formos gavo culpa in abstracto pavadinima. Culpa in
concreto – skolininkas vykdydamas prievole parode maziau rupestingumo negu
savo asmeniniuose reikaluose. Casus (atsitiktinumas) – aplinkybes, sukelusios
prievoles pazeidima be skolininko kaltes. Skolininkas uz daikto zuvima del
nenugalimos jegos atsake tik tuo atveju, jei iki nenugalimos jegos atsiradimo
buvo jo kalte.
47. Verbalines ir literalines sutartys.
Verbalines sutartys: kuriu prievoline galia atsirasdavo iš tam tikros
pasakytos zodines formules. Stipuliacija: sudaroma labai formaliai, pilieciams
-–sponsio, peregrinams – stipulatio. Iš pradziu buvo priesaika, kuria
isipareigojes asmuo patvirtindavo savo pazada. Forma labai paprasta.
Reikalavimai: 1. kreditoriaus klausimas ir debitoriaus atsakimas turejo
atitikti tam tikra formule; 2. atsakymas turejo visiškai atitikti
klausima; 3. kad klausimas ir atsakymas butu zodiniai. Stipuliacines prievoles
buvo grieztai vienašales: kreditorius tik kreditorius, skolininkas –
skolininkas. Tai grieztoji teise. Veliau pradejo sudaryneti rašytini
dokumenta – cautio. Sudetingos stipuliacijos formos: galejo dalyvauti ne tik
du, bet ir daugiau asmenu,t.y. buvo leidziamas bendrininkavimas. Korealinis
bendrininkavimas: toks atvejis, kai keli asmenys yra kreditoriais vienoje
prievoleje, ir kiekvienas iš ju turi savarankiško kreditoriaus teise.
Visos skolos sumokejimas vienam kreditoriui panaikindavo kitu reikalavimus.
Korealiniai bendrininkai yra lygiateisiai. Solidarines prievoles: vieno
solidarinio ieškovo pareiškimas nenaikino kitu kreditoriu teises i
ieškini. Akcesorinis bendrininkavimas: santykiai, kuriuse asmuo,
norintis dalyvauti prievoleje kaip pagrindinis subjektas, pageidauja pritraukti
kita subjekta tik kaip papildoma, pagalbini bendrininka. Šiuo atveju tokio
antrojo subjekto teise arba pareiga bus tik pagrindinio subjekto teises
(pareigos) papildymas (accessorium). Kreditoriaus puseje – adstipulatio.
Skolininko – adpromissio. Liberalines sutartys. Prievole atsiranda ne
iš paprasto susitarimo, o iš rašytines formos susitarimo.
Prievoles iš literaliniu sutarciu buvo vienašales, formalios ir
abstrakcios. Literaline sutartimi galima buvo ivykdyti novacija, nustatyti
nauja prievole, pvz. kredita. Literaline sutartimi budavo apiforminamos tik
pinigines prievoles. Privalumas: ja gali sudaryti ne vienoje vietoje esancios
šalys, taip pat ir nebyliai. Taikoma tik romenams.
48. Realines ir konsensualines sutartys.
Realines sutartys: kuriu galiojimui nepakanka paprasto šaliu susitarymo,
reikalaujama, kad butu faktiškai perduotas daiktas. 4 rušys: paskolos
(mutuum): viena šalis (kreditorius) duoda kitai šaliai (skolininkui)
nuosavyben tam tikra suma (kieki) pinigu, o skolininkas isipareigoja, suejus
tam tikram terminui arba kreditoriui pareikalavus, sugrazinti kreditoriui toki
pat kieki pinigu arba tokiu paciu daiktu. Seniausia sutarciu rušis.
Panaudos sutartis: commodatum -–vienas asmuo – komodantas perduoda kitam tam
tikra daikta laikinam neatlygintinam naudojimui. Pasaugos sutartis: pagal ja
vienas asmuo deponentas perduoda kitam daikta saugojimui. Ikeitimo sutartis
(pignus): viena iš daiktiniu teisiu, taciau tarp ikaito gavejo ir davejo
sukurdavo ir tam tikrus prievolinius santykius. Konsesualines sutartys:
sudaromos paprastu neformaliu susitarimu. Pirkimas-pardavimas
(emptio-venditio): iškildavo daiktines nuosavybes teises perdavimo aktas,
o susitarimas del daikto pardavimo jokios reikšmes neturejo. Pagrindiniai
elementai: pirkimo-pardavimo dalykas ir kaina. Sutartis yra dvišale.
Nuomos sutartis: 1. daiktu nuoma: viena šalis isipareigoja perduoti daikta
naudojimuisi kitai šaliai, o ši moketi nuomos mokesti. 2. darbo jegos
samdos sutartis: vienas laisvas zmogus patenka kito dispozicijon, t.y. uz
nustatyta atlyginima tam tikram laikui parduoda savo darbo jega. 3. rangos
sutartis: vienas asmuo isipareigoja uz nustatyta atlyginima atlikti kito asmens
naudai tam tikra darba. Bendroves sutartis: ukininkavimas bendrai: a) pilnoji,
tokiai bendrovei priklause visas jos nariu turtas, net igytas atsitiktinai; b)
ribota bendrove, priklause tik turtas, igytas bendroves ukines veiklos deka; c)
susitarimas, kuriuo steigiama tam tikrai ekonomines veiklos sriciai; d) laikina
bendrove, vienkartiniams sandoriams. Pavedimo sutartis (mandatum): vienas asmuo
paveda kitam koki nors viena ar kelis veiksmus. Yra neatlygintina. Bevardes
sutartys: prievoles iš ju atsirasdavo tik tada, kada viena iš
šaliu savo prievole ivykdydavo.
49. Kvazi sutartys. Obligationes quasi ex contractu.
Priklausomai nuo prievoliu atsiradimo priezasties jas imta skirstyti i sutartis
ir deliktus. Taciau visi prievoliniai santykiai netilpo i šias savokas.
Postklasikiniame laikotarpyje šias prievoles imta vadinti obligationes
quasi ex contractu. Ju turini sudare teisetas elgesys, taciau skirtingai nuo
sutarciu, cia nebuvo išreikštos abieju šaliu valios. Šiu
prievoliu atsiradimo pagrindas buvo arba vienašalis sandoris arba kiti
faktai, kuriu negalima laikyti sutartimi. 3 grupes: svetimu reikalu
tvarkimas be igaliojimo (negatorium gestio): atsirasdavo, kai kuris nors
asmuo be kito asmens igaliojimo ir be isipareigojimu savo valia atlikdavo
pastarojo naudai tam tikrus veiksmus. Prievole, atsirandanti iš šiu
santykiu, buvo praktiškai tapati prievolei, atsirandanciai iš
pavedimo sutarties, butent iš cia jos quasi-sutartinis pobudis. Negatorium
gestio teisinio santykio atsiradimui turejo buti salygos: a) atlikdamas tam
tikrus veiksmus, gestorius tai daro siekdamas sutvarkyti svetimus reikalus; b)
veiksmu turi buti siekiama pozityvaus tikslo; c) atitinkami veiksmai yra
galimi, kai ju atlikimas neprieštarauja suinteresuoto asmens valiai ir jei
jis pats negali pasirupinti savo reikalais; d) reikalu tvarkimas
neatlygintinas. Prievoles iš nepagristo praturtejimo (condictio):
tais atvejais, kai asmuo be pakankamo teisinio pagrindo praturtedavo kito
asmens saskaita, tai tokiu budu igytas turtas turejo buti grazintas asmeniui,
kurio saskaita buvo praturteta. Cia yra panašumas i paskolos sutarti. a)
condictio indebiti – ieškinys, suteikiamas asmeniui, sumokejusiam
neegzistuojancia skola, sumokejus skola, kuria privalejo sumoketi kitas asmuo
arba, kai skola turejo buti sumoketa kitam asmeniui. Kad ieškinys butu
patenkintas, reikejo salygu: - asmuo, atliekantis veiksmus, tai dare manydamas,
jog egzistuoja prievole; - priimantis prievole asmuo turejo manyti, jog
prievole tikrai egzistuoja ir kad jis turi teise reikalauti tu veiksmu
atlikimo; - jei praturtejes asmuo veike nesaziningai, jis privalejo
visiškai atlyginti zala, o jeigu saziningai, tik pacia praturtejimo suma;
b) condictio causa data non secuta – ieškinys, kuriuo siekiama
susigrazinti turta perduota treciajam asmeniui, tikintis
priešpriešinio veiksmo, kuris nebuvo atliktas; c) condictio ob
iniustam causam – ieškinys del sugrazinimo turto, perduoto turint
istatymui ar moralei priešinga tiksla. Bendrija (communio): Communio
galejo susikurti atsitiktinai arba siekiant tam tikro tikslo. Tokia turtine
bendrija sukeldavo ne tik turtinius, bet ir prievolinius santykius tarp
bendrasavininku.
50. Prievoles iš deliktu ir tarytum iš deliktu (obligationes quasi
ex delicto)
Delicta privata – veiklos, pazeidziancios atskiro asmens ar asmenu grupes
interesus. Deliktas sukeldavo ne bausme, o prievole sumoketi nukentejusiajam
bauda arba bent atlyginti nuostolius. Kiekvienas deliktas turejo tris
elementus: objektyvi zala asmeniui; asmens, ivykdziusio delikta, kalte;
objektyvioji teise turejo atlikta veikla pripazinti deliktu. Romenai
nesuformavo bendros deliktu savokos, o nustate konkrecias ju rušis: 1.
Furtum (vagyste) – tycinis daikto, jo valdymo ar naudojimo paemimas turint
tiksla gauti nauda. 2. Iniuria (asmenine skriauda) – membrum ruptum –
suzalojimas, sukeles dalies kuno netekima; os fractum – vidaus kaulu
suzalojimas; veiksmai, kuriais yra pazeidziama kuno neliecianybe. 3. Damnum
iniuria datum (neteisetas svetimo daikto sugadinimas) – reikalavimai: a) zala
turejo atsirasti del tiesioginio poveikio daiktui; b) daiktas turejo buti
realiai sugadintas; c) zala turejo atsirasti del veiksmu; d) zala turejo
atsirasti del priešingu teisei veiksmu. Pretorineje teiseje buvo
garantuojamas praktiškai bet kokios zalos, padarytos tycia svetimam
daiktui, atlyginimas. 4. Pretorines teises deliktai – rapina (plešimas);
metus (grasinimas), dolus (apgaule). Ši sistema buvo kurta ne remiantis
principu ir delikto savoka, bet atskirais ju tipais. Vis delto, deka actio
doli ir actio in factum romenu teise visiškai patenkino savo visuomenes
poreikius. Obligationes quasi ex delicto – prievoles, kilusios iš teisei
priešingu veiksmu, nepatekusiu i deliktu saraša. Pagrindines
rušys: a) iudex litem suam fecit (teisejas padaro procesa savu) –
teisejo atsakomybe uz neteisinga savo pareigu atlikima, kai del to buvo
padaryta materiali zala vienai iš ginco šaliu. Ieškini turejo
teise pareikšti šalis, kuriai buvo padaryta zala, o jo tikslas –
pilnas zalos atlyginimas; b) actio de effusis et defectis – jei iš namo
budavo kas nors išpilama ar išmetama ir del to treciajam asmeniui
atsirasdavo zala, uz ja atsakydavo šio namo savininkas; c) actio de
positis et suspensis – bet kuriam asmeniui, turinciam procesini veiksnuma,
pretorius suteikdavo actio popularis, namo, prie kurio budavo kas nors blogai
pastatyta ar pakabinta, šeimininko atzvilgiu; d) atsakomybe nautarum
(laivo savininko), cauponum (viešbucio savininko), stabularum (nakvynes
namu šeimininko) uz savo tarnu apgaules ir vagystes. Šiuo atveju
nukentejusiems asmenims buvo išieškoma dviguba daikto verte.